Ostatni kanclerz litewski: Joachim Litawor Chreptowicz w okresie Sejmu Czteroletniego 1788-1792: (z dodaniem dziejów rodu i życia kanclerza w okresie wcześniejszym)

LTŠi knyga atsirado iš daug metu trukusių archyvinių tyrimų, kuriuos paskatino noras atskleisti ir parodyti visuomenei vieno iš įtakingiausių karaliaus Stanislovo Augusto dvaro lietuvių dignitorių viešą veiklą ir privatų gyvenimą. Politinė Jokimo Chreptavičiaus karjera neatskiriamai susijusi su paskutiniojo Abiejų Tautų Žečpospolitos karaliaus asmeniu. Chreptavičius, būdamas senos lietuvių-rusų giminės atstovas, pirmuosius žingsnius politinėje scenoje žengė Čartoriskių, Zamoiskių ir Poniatovskių valdomoje Familijoje. 1764 m. Varšuvoje renkant valdovą, jis, atstovaudamas Lietuvos kariuomenei, pasisakė už Stanislovo Poniatovskio kandidatūrą, ir atsidėkodamas už tai monarchas suteikė jam Lietuvos sekretoriaus postą. Nuo to laiko karalius naudojosi jo paslaugomis įvairioms slaptoms misijoms atlikti, o ištikimybe ir didele kompetencija įvertino 1773 m. paskirdamas ji LDK pakancleriu. Chreptavičius buvo vienas iš Edukacinės komisijos sumanytojų (šios komisijos steigimo projektą jis seime pristatė 1773 m. spalio 7 d.). Visus tuos metus jis rėmė kultūros ir mokslo veikėjus, globojo Vilniaus akademiją, ir kaip tik dėl šios globos Lietuvos sostinė didžia dalimi privalo buti jam dėkinga už garbingą šiaurės Atėnų vardą. Sčorsai, jo giminės tėvonija (XIX a. dar vadinama Lietuvos Pulavais), ilgus metus buvo Apvietos kultūros spinduliavimo į Lietuvą centras, o kartu ir pasiruosimų Lietuvos seimeliams vieta. Ten jis pagarsėjo kaip fiziokratas, savo dvaruose panaikinęs baudžiavą ir suteikęs valstiečiams žemės valdas. Po pirmojo Žečpospolitos padalinimo Chreptavičius tapo „rusų sistemos“ atrama, tikėdamas, jog Peterburgo valdžia apsaugos Lenkijos-Lietuvos valstybę nuo naujų sukretimų. Dėl to jis pasisakė prieš Rusijos garantijų panaikinimą, Ketverių metu seime įspėdamas patriotus apie galimą Rusijos kerštą.Panaikinus Nuolatinę tarybą (1789 m. sausio 19 d.), jis pasiliko šalia karaliaus, aktyviai dirbdamas įstatymleidystės srityje. Svarbiausias jo darbas, be jokios abejones, yra municipalines reformos projekto parengimas ir jos skatinimas (vadinamasis Miestų įstatymas priimtas 1791 m. balandžio 18 d.). Chreptavičiaus konservatizmas nesiderino su konstitucionalizmo principu, todėl karalius neinformavo jo apie slaptus darbus ruošiant Vyriausybės įstatymą. Nors Chreptavičius nepalankiai vertino 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją, jis liko ištikimas karaliui, o tas netrukus ji paskyrė užsienio reikalu ministru. Tokiu būdu Stanislovas Augustas išlaikė Lenkijos diplomatijos kontrolę. Ant Chreptavičiaus diplomatinės veiklos metė šešėlį tai, jog, pasitvirtinus blogiausiai informacijai (apie Rusijos pasirengimą numalšinti Lenkijos reformas), ministras ne tik nesiėmė jokios iniciatyvos, bet ir įtikinėjo karalių dėl būtinybės pasiduoti. 1792 m. liepos 23 d. jis pritarė Stanislovo Augusto sprendimui prisijungti prie Targovicos konfederacijos. Žiūrint iš šios perspektyvos, kyla klausimas dėl Chreptavičiaus vaidmens tragiškuose Lenkijos-Lietuvos „atgimimo nuopuolyje“ įvykiuose ir kanclerio asmenybės tragizmo. Kaip Stanislovas Augustas, taip, matyt, ir Chreptavičius amžiams liks tarp šlovės ir pasmerkimo.

ENJoachim Litawor Chreptowicz (1729-1812) had a special position in the tumultuous period of the last years of the Polish-Lithuanian Republic existence. The politician, coming from the Lithuanian-Russian “ancient” family, was the nearest co-worker and friend of the king Stanislaw August for almoust 30 years. The attempt at getting to know the political activity of the last Lithuanian Chancellor, especially in the year of the Four-Year Seym, was the more intriguing. The significant trump in Chreptowicz’s career was his erudition. His passion for books resulted in building of an impressive library in Szczonsy. Because of the scientific maening that main centre of the Chreptowicz’s properties received the honourable name of “Lithuanian Puławy”. The region of Szczorsy became the place of a famous experiment. The experiment, because of freeing peasants from serfdom, made Chreptowicz a famous phisiocrat in the Enlightenment Europe. Chreptowicz’s position at the court had been increasing since the Bar Confederacy. The first patition of Poland made the king search for people willing to support his policy in the times of restricted sovereignty. In the June 1773 the king entrusted Chreptowicz with the senatorial office of Lithuanian vice-chancellor. Soon Chreptowicz, in the name of the king, presented the project of setting up the National Education Committee (accepted by the Seym on 14 October 1773). Since than, the vice-chancellor had become a symbol of the royal party in Lithuania, famous for supporting the Vilnius Academy, the art patronage and the support for the court policy at Seym and Regional Councils.The outbreak of the Ruusian-Turkish war (in 1787) evoked in Chreptowicz the fear of the patriotic, anti-Russian emotions in Poland and Lithuania. It was the reason of supporting the project of Polish-Russian alliance presented by the king in Kaniow at the meeting with Catherin II. The failure of the “Russian policy” was intensified by the Chreptowicz’s effors to elect the deputies to the Warsaw Seym from Lithuania in 1788. Abolishing of the Russian protectorate by the Seym (19th January, 1789) Chreptowicz accepted with a faer that the policy of the leaders of the patriotic party will couse the revenge of Petersburg and the destruction of the fragile Polish-Lithuanian contry. In spite of that, he took part loyally and hopefully in the reformatory work, creating amonf athers the project of the Municipal Law. From that period comes from the approving opinion of the king: “If they had listened more carefuly to the old chancellor Chreptowicz, and if he had been more active, he would have been concidered a man deserving the name of a statesman.”.The plan of creating the 3rd May Constitution was for Chreptowicz a big suprise, because the king decided to let him into a state secret not earlier but during the last days before the coup de’etat. The minister was still loyal and the king considering him a reliable advisor designated him for a post of the Minister of Foreign Affairs. Taking up the duties of the chief of dyplomacy took place at the period of changes on the arena of the international politics. Meanwhile the main assumption of the minister was to make Russia, with the Austrian and Prusian help, to accept officially the independence of the Polish-Lithuanian country. All the illussions despersed with the denunciations about Catherine’s II preparations to the war. Since than, Chreptowicz did not hesitate to show (also to the foreign diplomats in Warsaw) his defeatism and belief on a sense of resignation of the reforms of the Four-Year Seym. Because of that on the 23rd of July 1792 he was one of the seven ministers prsuading the king to capitulation and acceding a tracherous Targowica Confederacy.