XVIII a. - XIX a. pirmoje pusėje iliuziškai tapyti LDK bažnyčių ir sakralinių pastatų altorių retabulai

LTŠiuo darbu norima parodyti, kad Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (toliau LDK) iliuziškai tapyti altorių retabulai buvo visuotinai paplitęs reiškinys, gyvavęs kaip svarbus katalikų sakraliosios architektūros dekoro elementas. Tapyti altorių retabulai Europos mene yra manierizmo ir baroko laikotarpių kūriniai, tačiau LDK meno mados vėlavo, ir tai įgalino apžvelgti daug vėlyvesnį periodą, t.y. ne XVII a. – XVIII a. pirmąją pusę, o XVIII a. – XIX a. pirmąją pusę. Kaip tik šiuo laikotarpiu LDK teritorijoje, pagal išsilaikiusią meninę tradiciją, buvo sukurta daugiausia mus dominančių meno paminklų. Disertacijoje pirmą kartą surinkti išsamūs duomenys apie XVIII a. – XIX a. pirmosios pusės iliuziškai tapytus altorių retabulus. Tai leido kalbėti apie šį paveldo objektą, turint omenyje visus buvusius, o ne vien tik išlikusius paminklus, ir susidaryti panoraminį paplitimo, plastinio „išsisluoksniavimo” vaizdą. Rašytinių šaltinių pagrindu išsiaiškintos ir atskleistos visos technologinės – plastinės tokių altorių grupės, įgalinusios nebesieti jų vien tik su sienų tapybos problematika ir padėjusios suvokti reiškinio savitumą bei jo vietą europiniame kontekste. Tai leido iškelti ir panagrinėti mintį apie pastarųjų altorių sąsajas su proginės architektūros dariniais. Nuosekli išlikusiųjų paminklų analizė leido įminti ne vieną autorystės mįslę ir papildyti XVIII a. bei XIX a. pirmosios pusės tapybos ir architektūros meistrų sąrašą naujomis pavardėmis.

ENThis paper aims at showing that illusionistically painted altar retables in the Grand Duchy of Lithuania (hereinafter – GDL) was a widely spread phenomenon, existing as an important element of Catholic sacral architecture decorations. Painted altar retables in European art are works from the periods of mannerism and baroque; however art fashion in Lithuania was lagging behind and it allowed reviewing a much later period, i.e. the 18th c. and the first half of the 19th c. instead of the 17th c. and the first half of the 18th c. At that time in the territory of the GDL, according to preserved art traditions, a major part of artwork that is of concern to us was created. In the present dissertation for the first time the exhaustive data on illusionistically painted altar retables of the 18th c. and the first half of the 19th c. was collected. It enabled us to discuss this object of heritage in detail having in mind all articles from the past including ones that were preserved, and to get a panoramic view of its spread and plastic ‘stratification’. On the basis of written sources all technological-plastic altar groups were explored, which made it possible to relate them with wall painting and other styles and helped to realise peculiarities of the phenomenon and its place in the European context. It also allowed introducing and analysing the idea on relations of altars with articles of occasional architecture. Thorough analysis of preserved articles made it possible to explore several authorship secrets and to complement a list of the 18th c. and the first half of the 19th c. artists with new names.