Dieviška prievarta, įstatymas ir teisingumas judaizme žvelgiant iš Walterio Benjamino perspektyvos

LTStraipsnyje analizuojamas dieviškos prievartos klausimas. „Dieviškos prievartos“ sąvoka buvo pradėta vartoti Walterio Benjamino, priešinant ją „mitinei prievartai“. Benjamino formuluota priešprieša rėmėsi (tarp kitų pavyzdžių) nuorodomis į biblinę istoriją ir judaizmo teisę, tačiau nebuvo pakankamai išskleista ir problemiška. Kaip turėtume suprasti tai, ką Benjaminas vadina dieviška prievarta, jei neitume į politinės filosofijos ar teologijos sritį, bet liktume religinėje plotmėje? Kaip įmanoma, ir ar įmanoma, Benjamino nurodytoje priešpriešoje aptikti religinės žydų tradicijos nuostatų ir idėjų? Straipsnyje pasirinkta svarstymo perspektyva išeities tašku ima ortodoksinio judaizmo tradiciją, kokia ji egzistuoja rabiniškuose rašytiniuose ir nerašytiniuose komentaruose. Analizuojant dieviškos prievartos sampratos ortodoksiniame judaizme peripetijas, tyrimo metu pavyko prieiti prie išvadų, kad yra visas kompleksas taškų, siejančių rabinišką dieviškos teisės, teisingumo ir prievartos sampratą su Benjamino dieviškos prievartos sąvoka. Ją pasitelkus, galima analizuoti rabiniškos teisės nuostatas ir perspektyvą, konstruojamą dualistinių priešpriešų – universalizmo ir partikuliarizmo (istoriškumo, pasak Jacques’o Derrida) bei Toros absoliutaus pobūdžio ir žemiškos (istoriškos, žmogiškos) praktikos – pagrindu. Šios priešpriešos straipsnyje aptariamos pasitelkus dieviškos prievartos (karet), rabiniško teismo pobūdžio, dieviško teisingumo sampratas ortodoksiniame judaizme. Tyrimas veda prie išvadų, kad Benjamino formuluota priešprieša subtiliai atspindi rabiniškame mąstyme ir teisės sampratoje egzistuojančias priešpriešas. Pagrindiniai žodžiai: dieviška prievarta, dieviškas įstatymas, dieviškas teisingumas, Walteris Benjaminas, ortodoksinis judaizmas.

ENThis article deals with the question of divine violence according to Walter Benjamin, as being in opposition to mythical violence. Benjamin’s argumentation (among other examples) was based on references to biblical history and the law of Judaism, but was not sufficiently elaborated. How should we understand what Benjamin names “divine violence,” if we are not going into the field of political philosophy or theology, but remain in the religious one? How is it possible, and is it possible, to detect attitudes and ideas of religious Jewish tradition in the confrontation indicated by Benjamin? The article opts for a reading perspective, starting with the tradition of Orthodox Judaism, as it exists in rabbinical written and unwritten comments. In the process of analyzing the concept of divine violence in Orthodox Judaism, it was arrived at the conclusion that there is a whole complex of points connecting the rabbinical conceptions of divine law, justice and violence with Benjamin’s conception of divine violence. Even more, the last can be used to analyze the attitudes and rabbinic perspectives on law, which are based on dualistic controversies: between universalism and particularism (historicity, according to Derrida), and between the absolute nature of the Torah and earthly (historical, human) practices. These controversies are approached in the article by analyzing notions of “divine violence” (karet), the aspects of functionality of the rabbinical court concerning the problem of violence and the concepts of divine justice in Orthodox Judaism. This study leads to the conclusion that Benjamin’s notions are subtly reflecting the controversies that exist in rabbinical thinking and the concept of law. Keywords: divine violence, divine law, divine justice, Walter Benjamin, Orthodox Judaism.