Socialinės epistemologijos idėja postanalitinėje filosofijoje : disertacija

LTDisertacijoje tyrinėjamos natūralistinėje filosofijoje susiformavusios socialinės epistemologijos koncepcijos (Alvino Goldmano veritizmas, Philipo Kitcherio moderuotas realizmas, Steve’o Fullerio sociologinis eliminatyvizmas, Helenos Longino procedūralizmas), vertinamas jų įnašas į epistemologijos tradiciją. Natūralistinės-socialinės epistemologijos atstovų požiūriu, tradicinė epistemologija remiasi idealizuota žinojimo samprata. Jos normos skiriamos “idealiems” pažinimo subjektams, o ne žmogiškoms būtybėms, turinčioms ribotus informacijos apdorojimo išteklius. Šis perdėtas optimizmas individo pažintinių galių atžvilgiu lėmė tai, kad epistemologija atitrūko nuo realių pažinimo procesų ir nieko nebegali pasakyti, kaip jie iš tiesų vyksta ir kaip galėtų būti pagerinti. Grąžinti epistemologijai ryšį su realiais žinojimo kūrimo procesais yra natūralistinės-socialinės epistemologijos uždavinys. Pagrindinis disertacijos įnašas į diskusijas apie socialines žinojimo dimensijas yra natūralistinių socialinės epistemologijos prielaidų, o tuo pačiu ir apskritai natūralistinės normatyvumo sampratos, problemiškumo išryškinimas. Ginama tezė, jog epistemologija, kaip normatyvinė disciplina, turi remtis episteminių tikslų arba vertybių koncepcija, kuri negali būti gauta natūralistiniu keliu. Socialinių epistemologų siekis būti natūralistais arba sunaikina epistemologiją kaip discipliną (jeigu ji nuosekliai remiasi moksline, t.y. sociologine žinojimo samprata), arba yra neįgyvendinamas (jeigu epistemologija remiasi filosofiniu keliu nustatoma vertybine žinojimo samprata). [Iš leidinio]

ENThe dissertation examines the conceptions of social epistemology that have formed in naturalistic philosophy (A. Goldman’s veritism, P. Kitcher’s moderate realism, S. Fuller’s sociological eliminativism, and H. Longin’s proceduralism) and assesses their contribution to the epistemological tradition. In the view of the representatives of the naturalistic social epistemology, the traditional epistemology relies on an idealised conception of cognition. Its norms are meant for the “ideal” cognisers and not for human beings with limited information-processing resources. This exaggerated optimism towards the individual cognitive capacities distanced epistemology away from the real cognitive processes and epistemology can no longer tell how these processes really take place and how they could be improved. The task of the naturalistic social epistemology is to re-establish the link between epistemology and the real knowledge creation processes. The main contribution the dissertation makes to the discussion on the social dimensions of knowledge is the analysis of the problems of the premises of the naturalistic social epistemology and thus the naturalistic approach to normativity in general. The dissertation defends the thesis that, as a normative theory, epistemology must rely on the conception of epistemic goals and values, which may not be obtained by naturalistically. The aim of the social epistemologists to be naturalistic either destroys epistemology as a discipline (if it is consistently based on the scientific, i.e. sociological conception of knowledge) or is unattainable (if epistemology relies on the philosophically derived normative conception of knowledge).