Signalinės lentos šiaurės rytų Europos tautų etnokultūrinių ir etnomuzikinių santykių kontekste (XIX-XX a. I pusė) : disertacija

LTMoksliniame darbe nagrinėjami Šiaurės rytų Europos tautų mušamieji saviskambiai instrumentai, kurių skambančioji dalis yra medinė plokštė, pvz., lietuvių tabalai, kleketai, lekėtai. Šie instrumentai pasižymi vieningais konstrukciniais bei akustiniais ypatumais ir beveik išimtinai naudoti garsiniam signalizavimui. Visi nagrinėjami instrumentai vadinami signalinėmis lentomis. Autorius siekia atskleisti Šiaurės rytų Europos tautų signalinių lentų sandaros bei jų funkcionavimo aspektus, sistemiškai išnagrinėti baltų, Rytų slavų ir Baltijos, Permės, Volgos finų signalines lentas, ir gautus rezultatus susieti su Šiaurės rytų Europoje vykusiais etnokultūriniais procesais. Sprendžiama problema: kodėl ir nuo kada tapatūs garsiniai įrankiai naudoti baltų, slavų ir finougrų tautų. Pirmame darbo skyriuje pateikiama signalinių lentų tipologija, nustatomi jų paplitimo Šiaurės rytų Europoje dėsningumai, lyginami įvairių tautų signalinių lentų konstrukcijos ypatumai. Antrame skyriuje nagrinėjama signalinių lentų akustika, pateikiami mušimo būdai, analizuojami signalai, jų sandara. Trečiame skyriuje gvildenama signalizavimo paskirtis ir papročiai. Ketvirtame skyriuje nagrinėjami signalinių lentų pavadinimai, kilmės bei sąsajų su Šiaurės rytų Europos etnokultūrine istorija klausimai. Šiaurės rytų Europoje galima išskirti keturis skirtingos konstrukcijos signalinių lentų tipus: nenešiojamas signalines lentas; nešiojamas signalines lentas, laikomas žmogaus; nešiojamas signalines lentas, kabinamas žmogui; nešiojamas signalines lentas, kabinamas gyvuliams.

ENThe research work analyses percussive idiophones of the North East European nations whose sounding part is a wooden plate, e.g. Lithuanian tabalai (dangles), kleketai (squawks), and lekėtai. These instruments are known for uniform constructive and acoustic particularities and are almost exclusively used for sound signalling. All the instruments analysed are called signalinės lentos (signalling woods). The author attempts to disclose the aspects of the structure and functioning of signalling woods characteristic to the North East European nations; systematically analyses signalling woods of the Balts, the East Slavs, and the Baltic, Permė, Volga Finns; and relate the results obtained with ethnocultural processes that took place in the North East Europe. The problem solved: why and since when the identical sound instruments started to be used by the Baltic, the Slavonic and the Finno-Ugrian nations. The first chapter of the paper provides the typology of signalling woods, identifies the tendencies of their spread in the North East Europe, and compares constructional particularities of signalling woods at different nations. The second chapter analyses the acoustics, beating methods, signals and structure of signalling woods. The third chapter discusses the purpose and customs of signalisation. The fourth one examines names of signalling woods and the issues of their origin and relationship with the North East European ethno-cultural history. Four types of different construction signalling woods can be distinguished in the North East Europe: non-portable signalling woods, portable signalling woods hold by a person, portable signalling woods hanged on a person, and portable signalling woods hanged on animals.