Stengdavomės laikytis Hipokrato priesaikos - svarbiausia nekenkti!

LTLietuvių literatūros pamokų turinys visais laikais svariai lemia atrinktų rašytojų ir kūrinių žinomumą visuomenėje, daro įtaką ir jų vietai literatūros, kultūros kanone. „Mokyklinių“ autorių atrankos procesas grindžiamas vertybėmis ir principais, tuo metu gajais konkrečioje kultūroje, švietimo sistemoje. Svarstant apie literatūrinį ugdymą sovietmečiu, neretai teigiama, jog viena buvo nurodoma programose, vadovėliuose (oficialioji pusė), o kita priklausė nuo mokytojo, nuo asmenybės drąsos ir kompetencijų. Nesistengiant užginčyti šio teiginio norisi pastebėti, kad iki šiol nėra išsamiai aptarta, kaip buvo formuojamas oficialusis sovietmečio mokyklinis literatūros kanonas, kokie konkretūs žmonės prie jo daugiausia dirbo, kokius sprendimus ir kodėl priėmė ar/ir galėjo priimti. Viena svarbiausių su švietimo tyrimais, mokyklinių programų ir vadovėlių rengimu susijusių institucijų sovietmečio Lietuvoje buvo LTSR švietimo ministerija ir prie jos 1958 m. įkurtas Mokyklų mokslinio tyrimo institutas (1972 m. pervadintas Pedagogikos mokslinio tyrimo institutu), kuriame veikė Lietuvių kalbos ir literatūros sektorius. Ilgametė jo darbuotoja buvo Regina Norkevičienė, nuo 1966 m. iš kolegos Adolfo Juršėno perėmusi atsakomybę už literatūrinį ugdymą aukštesnių klasių koncentre. Šis koncentras kanono požiūriu laikytinas bene svarbiausiu, nes aukštesnėse klasėse chronologiškai (nuo tautosakos, senosios literatūros iki naujausios „tarybinės“ literatūros) buvo išdėstoma lietuvių literatūros istorija [p. 176].