Režisūrinių įvaizdžių dramaturgijos raida Eimunto Nekrošiaus teatre (iki 1991 m.) : disertacija

LTMoksliniame darbe analizuojama režisūrinių įvaizdžių dramaturgijos raida Eimunto Nekrošiaus teatre (iki 1991 m.). Autorė siekia ištirti režisieriaus teatrą lietuvių teatro istorijos ir kritikos kontekste, įrodyti glaudžias sąsajas su konkrečia visuomene, argumentuoti 8-9-ojo deš. E. Nekrošiaus teatro novatoriškumą, įtaką lietuvių dramos teatro raidai. Taip pat norima parodyti, kaip ir kodėl E. Nekrošiaus režisūrinių įvaizdžių dramaturgija įgijo pozityvios meninės provokacijos, stimuliavusios lietuvių teatrinę mintį, statusą; ištirti režisūrinių įvaizdžių struktūrą, nustatyti režisieriaus spektaklių sociokultūrinę ir estetinę vertę. Disertacijoje derinami komparatyvistinis bei fenomenologinis metodai. R. Marcinkevičiūtės nuomone, savita E. Nekrošiaus teatro poetika papildė lietuvių dramos teatro praktiką grynosios teatro raiškos, nemeninės realybės, tuščios erdvės strategija, provokavo originalesnes teatro meno ir literatūros teksto transformacijas kitų režisierių pastatymuose. Jo režisūrinių įvaizdžių poetika parengė publiką suvokti modernų Vakarų scenos meną, neverbalinį teatrą, lavino imlumą naujoms teatro raiškos formoms. E. Nekrošiaus teatras, nepaisant sovietinės izoliacijos ir cenzūros, koreliavo su bendraisiais pasaulio teatro procesais ir transformacijomis: jame išryškintas teatro meno autonomiškumas, sureikšmintas režisieriaus vaidmuo, performuota teksto funkcija, transformuota egzistuojanti teatro estetika, skatinti nauji percepcijos būdai. Režisieriaus teatre skirtingu intensyvumu derinami režisūrinių įvaizdžių dramaturgijos konkretizacijos tipai.

ENThe research work analyses the development of dramaturgy of stage imagery in Eimuntas Nekrošius theatre (till 1991). The author seeks to analyse the theatre in the context of the history and criticism of the Lithuanian theatre, prove its close relationship with a particular society, provide arguments proving the innovation of E. Nekrošius theatre in 1980’s-1990’s, and disclosing its influence on the development of Lithuanian drama theatre. She also attempts to show how and why dramaturgy of E. Nekrošius images acquired the status of positive artistic provocation stimulating Lithuanian theatre ideas, researches the structure of stage images, and identifies socio-cultural and aaesthetic value of stages directed by E. Nekrošius. The dissertation combines both comparative and phenomenological methods. In the opinion of R. Marcinkevičiūtė, a unique E. Nekrošius theatre poetry supplemented experience of Lithuanian drama theatre with a strategy of pure theatre expression, inartistic reality, and empty space; and provoked more original transformations of theatre art and literary text in works of other stage directors. Poetry of E. Nekrošius images prepared the public to understand modern western stage art and non verbal theatre; it educated susceptibility to new forms of theatre expressions. Despite Soviet isolation and censorship, E. Nekrošius’ theatre was linked to general processes and transformations in the theatre of the world: he stressed the autonomy of theatre art, highlighted the role of a stage director, changed functions of text, transformed the existing theatre aesthetics, and encouraged new ways of perception. His theatre combines various types of implementing stage image dramaturgy at various intensities.