Anykščių dvarvietė

LT2007 m. Anykščių dvarvietės (Anykščių miestas) PR dalyje LAD vykdė žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus, kuriuos paskatino būsimi dvarvietės P dalyje stovinčio medinio pastato rekonstrukcijos darbai. F aktų apie Anykščių dvaro raidą yra pateikęs A. Baliulis (A. Baliulis, Anykščiai XV–XVIII a., Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose, V., 1992, p. 51–55, 62–65, 67–68), tačiau jie vieningos sistemos nesudaro ir nėra susieti su turimais archeologiniais duomenimis. Iš seniausio išlikusio 1853 m. sudaryto plano matyti, kad tuo metu dvaro pastatai stovėjo kiek arčiau dabartinės J. Biliūno gatvės (A. Miškinis, Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, t. II: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga, V., 2005, p. 32, pav. 19). Dabartinis dvarvietės PR dalies užstatymas susiformavo XIX a. antrojoje pusėje – greičiausiai po 1863 m. sukilimo. Čia 1867 m. buvo pastatyta mūrinė Aleksandro Neviškio cerkvė, stovinti ir dabar. Dabartinis Anykščių regioninio parko direkcijos pastatas (J. Biliūno g. 55) medinis, vienaukštis, orientuotas beveik R–V kryptimi, 26,9x13 m dydžio, su Š kampe iškastu 5,2x4,4 m dydžio iš akmenų mūrytu rūsiu. Jis pastatytas 1883 m. kaip pradinė mokykla rusų dėstomąja kalba. Išliko jos 1900 m. aprašymas, pagal kurį čia buvo dvi klasės: butai jaunesniajam mokytojui (2 nedideli kambariai) ir vyresniajam mokytojui (didesni kambariai ir virtuvė). 1887 m. buvo pastatytas bendrabutis šios mokyklos moksleiviams (tebestovi į PV nuo mokyklos pastato). Panašiu laiku turėjo būti pastatytas ir ūkinis pastatas, esantis labiau į ŠV nuo abiejų pastatų, daugiau kiemo gilumoje (tebestovintis kaip ūkinis pastatas). 1891 m. miesto plane visi šie minimi pastatai jau pavaizduoti. Teritorija į Š nuo mokyklos pastato užstatyta nebuvo. [...] [p. 271].

ENIn 2007 the LAD excavated 11 test pits (a total area of 11 m2) in the vicinity of a wooden building that was erected in 1883 and stands in the SE part of the Anykščiai manor site (East Lithuania, the city of Anykščiai) and discovered a 40–80 cm thick cultural layer, which, on the basis of the sparse finds (mostly ceramic sherds), dates to the 18th–20th centuries. Up until the second half of the 19th century, the investigated site was used for gardens and other non-intense agricultural activities. Only a 30–50 cm thick, low intensity sandy layer with isolated ceramic sherds was created in this area.