The need for culture (even if it doesn't exist): a Lithuanian example
LTStraipsnyje teigiama, jog, nepaisant daugelio postmodernistinių teorinių kultūros sąvokos aiškinimų, ji iki šiol paprastai apibrėžiama taip, kad nors besąlygiškai ir sąmoningai pripažįstame, jog mūsų diskursams apie kultūrą būdingas subjektyvumas, bet kalbame apie kultūras kaip apie susijusias visumas, kurioms būdingos ypatingos „esminės“ savybės. Argumentuojama, kodėl kultūra neegzistuoja kaip daiktas savyje ir kodėl vis dėl to būtina sudaryti įspūdį ir manyti, jog „ji“ iš tikrųjų egzistuoja. Pateikiama pragmatinė kultūros teorija, kuri neatmeta nei empirinio, nei postmodernaus požiūrio į kultūros tyrinėjimą. Teigiama, jog kultūros samprata yra kognityvinė tarpininkaujanti priemonė, kurią individai naudoja tarp žmonių grupių egzistuojantiems bendrumams arba skirtumams surasti ir į juos pretenduoti. Individai šiais laikais veikia daugybėje atskirų pasaulių, kurie iš jų reikalauja skirtingų įvaizdžių, įgūdžių, verčių ir elgesio. Straipsnyje svarstoma apie tai, jog kognityvinės tarpininkaujančios priemonės padeda sujungti „modulines“ elgesio-kultūrines aplinkas. Pateikiamas pavyzdys, kaip ši kognityvinė priemonė veikia kurdama holistinį Lietuvos kultūros įvaizdį. Teigiama, jog iš tikrųjų nėra holistinės Lietuvos kultūros, išskyrus tai, kaip ją įsivaizduoja patys lietuviai (arba kuri nors kita grupė). Autorius pateikia pavyzdžių kaip ši kognityvinė tarpininkaujanti priemonė veikia Lietuvos diskursuose. Straipsnyje pateikta pragmatinė teorija teigia, jog visi kultūriniai požymiai kinta tarp kultūros narių. Tai ne požymiai, o veikiau organizuotas žinojimas, kuriuo dalijamasi norint aiškinti elgesį, kuris yra „kultūra“. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kultūra; Identitetas; Diskursas; Postmodernus požiūris; Aplinka; Culture; Identity; Discours; Postmodern approaches; Enviroment.
ENThis article states that despite the many postmodern theoretical explanations of the understanding of culture, up until now it is usually defined in a way that, although we acknowledge it unconditionally and consciously, that there is a subjectiveness characteristic for our discourse on culture. We speak about cultures like connected wholes, with special “basic” traits characteristic for all of them. Arguments are given as why culture does not exist as a thing in itself but why nonetheless it is necessary to create an impression and think that “it” really does exist. A pragmatic theory of culture is given, which rejects neither an empirical nor postmodern view towards cultural research. It is stated, that the understanding of culture is a cognitive mediating means, which individuals use between groups of people to find existing commonalities or differences and lay claim to them. This article discusses that cognitive mediating means help to join “module” behavior-cultural environments. Examples are given as to how these cognitive means functions in creating a holistic image of Lithuanian culture. In reality there is not a holistic Lithuanian culture, except for the fact, of how it is imagined by Lithuanians themselves (or some other group). The author provides examples how this cognitive mediating means function in Lithuanian discourse. The pragmatic theory provided states that all cultural attributes change between members of a culture. These are not attributes, but rather an organised knowledge, which is provided when one wants to clarify a behavior, which is a “culture”.
