Ar dalijimosi ekonomikos subjektai nesąžiningai konkuruoja su tradicinių verslų atstovais? Keleivių pavežėjimo atvejis

LTDalijimosi ekonomika (literatūroje dar vadinama – „bendro vartojimo ekonomika“) – tai verslo modelis, pagal kurį privatūs asmenys internetinių bendradarbiavimo platformų sukurtose atvirose rinkose dalijasi daiktais arba paslaugomis, mažinant tapačių sandorių su tradicinėmis įmonėmis kaštus. Dalijimosi ekonomikos staigus augimas sukūrė prielaidas kilti konkurencijai įvairiose verslo šakose, tokiose kaip transportas, maisto pramonė, daiktų nuoma, pinigų skolinimas ir kt. Šiuo straipsniu nagrinėjamas dalijimosi ekonomikos poveikis tradicinei taksi paslaugų rinkai, didelį dėmesį skiriant „Uber“ platformai, kuri šiuo metu pavežėjimo srityje lyderiauja visame pasaulyje. Taip pat straipsniu siekiama išsiaiškinti, ar pavežėjimo platformos bei jų naudotojai nesąžiningai konkuruoja su taksi įmonėmis bei kokią įtaką dalijimosi platformoms ir jų veiklai daro teisinis reglamentavimas ir / ar jo stoka. Tikslui pasiekti aptariama dalijimosi ekonomikos, nesąžiningos konkurencijos ir pavežėjimo paslaugos samprata, teisinis reguliavimas bei teismų praktika Lietuvoje bei užsienio valstybėse. Juos įvertinus, nustatyta, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio valstybėse tradicinio taksi – keleivių vežimo – verslui dėl teisinio reguliavimo ir veiklos priežiūros stokos yra sudėtinga konkuruoti su dalijimosi platformomis. Tai kliudo tradicinėms įmonėms lygiomis teisėmis vykdyti savo veiklą, varžantis su dalijimosi ekonomikos dalyviais. Nors pavežėjimo paslaugas teikiantys asmenys daugeliu atveju privalo turėti licencijas ar leidimus kaip ir taksi paslaugas teikiančių įmonių vairuotojai, iki šiol nėra išvystyto patikros mechanizmo, kas užtikrintų viešojo intereso apsaugą. Dalijimosi platformos neužkerta kelio sukčiavimui, t. y. paslaugų teikimui naudojantis kito asmens leidimu ar licencija, taip neužtikrinant paslaugų teikėjų patikimumo.Be to, dalijimosi platformos paprastai savo civilinę atsakomybę apriboja minimalia pinigų suma ir neatsako už žalą, kilusią dėl paslaugos teikėjų neteisėtų veiksmų. Nustatyta ir tai, kad nors įvairiose pasaulio šalyse pavežėjimo platformos yra pripažintos transporto paslaugas teikiančiomis įmonėmis, o vairuotojai – jų darbuotojais, platformos neužtikrina visų darbuotojų teisių, kas privalu taksi paslaugas teikiančioms įmonėms. Įvertinus visus šiuos pavežėjimo paslaugas siūlančių platformų ir taksi paslaugas teikiančių įmonių skirtumus, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ekonominiu požiūriu dalijimosi platformoms yra žymiai lengviau padidinti paslaugų pasiūlą. Tam, kad padidinti taksi skaičių, įmonė turi nupirkti automobilį, įdarbinti naują vairuotoją, užtikrinti, kad jis turėtų visus reikalingus dokumentus ir kt., o „Uber“ platformoje vairuotojų skaičius padidėja naujiems platformos naudotojams užsiregistravus platformoje ir pradėjus teikti paslaugas. Taigi, nors teisinis reguliavimas tikrose srityse keičiamas ir griežtina dalijimosi ekonomikos dalyvių veiklą, taisyklių trūkumas – vis dar akivaizdus. Taip pat trūksta efektyviai veikiančio priežiūros mechanizmo dėl asmenų licencijų, vartotojų teisių užtikrinimo ir kt. Manytina, kad tobulinant teisinį reguliavimą, turėtų būti apsvarstyta galimybė nustatyti dalijimosi platformų atsakomybę dėl vartotojų teisių pažeidimų, paslaugos kokybės užtikrinimo, taip ginant viešąjį interesą ir užtikrinant tinkamos paslaugos pasiekiamumą visuomenei. Reikšminiai žodžiai: dalijimosi ekonomika, pavežėjimas, „Uber“, „Bolt“, nesąžininga konkurencija.

ENThe sharing economy is a business model in which private individuals share goods or services in open markets created by online collaboration platforms, reducing the costs of identical transactions with traditional companies. The rapid growth of the sharing economy has created the conditions for competition in various business sectors, such as transport, food industry, rental of things, money lending, etc. This article examines the impact of the sharing economy on the traditional taxi service market, with a strong focus on the Uber platform, which is currently the global leader in ride-hailing. The article also aims to find out whether ridehailing platforms and their users compete unfairly with taxi companies and what influence legal regulation and/or its absence have on the sharing platforms and their operations. To achieve the goal, the concept of sharing economy, unfair competition and ride-hailing service and legal regulation and court practice in Lithuania and foreign countries are discussed. After evaluating them, it was found that both in Lithuania and in other countries of the world, it is challenging for the business of traditional taxis, passenger transport, to compete with sharing platforms due to the lack of legal regulation and operational supervision. This prevents traditional companies from carrying out their activities with equal rights, competing with the participants of the sharing economy. Although the persons providing transportation services are required in many cases to have licences or permits just like the drivers of companies providing taxi services, there is no verification mechanism developed to ensure the protection of the public interest. Sharing platforms do not prevent fraud, i.e. using another person's permission or licence to provide services, thus not ensuring the reliability of service providers.In addition, sharing platforms usually limit their civil liability to a minimum amount of money and are not responsible for damages caused by the illegal actions of the service providers. It has also been established that although ride-hailing platforms are recognized as companies providing transport services and drivers as their employees in various countries of the world, the platforms do not guarantee all the rights of employees, which are mandatory for companies providing taxi services. After evaluating all these differences between platforms offering ride-hailing services and companies providing taxi services, it is important to pay attention to the fact that from an economic point of view, it is much easier for sharing platforms to increase the offer of services. In order to increase the number of taxis, the company needs to buy a car, hire a new driver, ensure that he has all the necessary documents, etc., and on the Uber platform, the number of drivers increases when new users of the platform register on the platform and start providing services. Thus, although the legal regulation in certain areas is changing and tightening the activities of the participants of the sharing economy, the lack of rules is still evident. There is also a lack of an effectively functioning supervision mechanism regarding the licensing of individuals, ensuring consumer rights, etc. It is believed that when improving legal regulation, the possibility of determining the responsibility of sharing platforms for violations of user rights, ensuring the quality of the service, thus protecting the public interest and ensuring the availability of a suitable service to the public, should be considered. Keywords: sharing economy, ride, „Uber“, „Bolt“, unfair competition.