Neteorinis kalbos mąstymas Wittgensteino filosofijoje : disertacija

LTDisertacija “Neteorinis kalbos mąstymas Wittgensteino filosofijoje” skirta Ludwigo Wittgensteino (1889 –1951) kalbos filosofijos problematikai. Tikslas - parodyti teorijai neapčiuopiamus kalbos fenomenus ankstyvuoju ir vėlyvuoju Wittgensteino mąstymo laikotarpiu. I skyriuje - “Wittgensteino grynoji kalbos filosofija” - nagrinėjama “Loginio-filosofinio traktato” kalbos samprata. “Neteoriniai” aspektai joje išryškėja kaip egzistenciniai pasaulyje gyvenančio žmogaus kalbos momentai. Gyvenimas kaip pasaulio faktų galimybės sąlyga nėra pavaldus jokiai teorijai. II skyriuje - “Wittgensteino grynoji praktinė kalbos filosofija”- nagrinėjama vėlyvoji (ypač “Filosofinių tyrinėjimų”) kalbos koncepcija. Žodžiai joje tampa veiksmais arba veiksmų pakaitalais. Aptariama “kalbos žaidimų” sąvoka bei jos opozicija vadinamajam “Augustino kalbos paveikslui”; analizuojamas argumentas prieš ”privačią kalbą”; išdėstoma “kriterijų semantika”; ištiriama skausmo raiška kalboje; įtvirtinama griežta gramatikos autonomija; galiausiai siūloma atsisakyti substantyvuotos reikšmės sampratos (“reikšmės mitologija”). III skyriuje - “Filosofijos prigimties mąstymas” - nagrinėjama Wittgensteino filosofijos sampratos evoliucija bei nubrėžiama povitgenšteiniškos filosofijos perspektyva. Ankstyvuoju laikotarpiu filosofija suvokiama kaip žodžio reikšmės paaiškinimas; vėlyvuoju – kaip žodžių vartojimo aprašymas bei terapija. Kaip povitgenšteiniškos filosofijos perspektyva yra sukuriama “mažosios filosofijos” sąvoka, teigianti, kad tikras filosofinis darbas galėtų būti tiesiog kūrybingas kalbos vartojimas. [sutrumpintas autoriaus tekstas]

ENThe dissertation deals with issues in Wittgenstein’s language philosophy. It aims to show the language phenomena in early and late Wittgenstein’s work that are not susceptible to theory. The first chapter “Wittgenstein’s pure language philosophy” examines the conception of language in Tractatus Logico-Philosophicus. The non-theoretical aspects there emerge as existential moments of the language of the human being in the world. Life as a condition for the possibility of the world facts is not susceptible to any theory. The second chapter “Wittgenstein’s pure practical language philosophy” examines the late conception of language (especially, in Philosophical Remarks). Words become acts or substitutes of acts there. The concept of “language games” and its opposition to the so-called Augustine’s “picture of language” are discussed; the argument against the “private language” is analysed; the “criterial semantics” are outlined; the manifestations of pain in the language are examined; the strict autonomy of grammar is affirmed; and, finally, it is suggested that the concept of the substantiated meaning should be discarded (“the mythology of meaning”). The third chapter “Reflections on the nature of philosophy” examines the evolution of Wittgenstein’s philosophy and outlines the post-Wittgensteinian philosophy. In the early period, philosophy was understood as the explanation of the meaning of words; in the late period – as the description and the therapy of the use of words. The concept of the “small philosophy” is constructed as part of the post-Wittgensteinian philosophical approach, which suggests that a creative use of language may be considered a true philosophical work.