Fortifying digital Europe: agentic security and technocracy in the emerging EU AI policy

LTDisertacijoje nagrinėjamas neatitikimas tarp Europos Sąjungos (ES) požiūrio į dirbtinį intelektą (DI) kaip pirmiausia techninį bei komercinį klausimą ir pabrėžiamo susirūpinimo žmogaus ir technologijų sąveika. Remiantis diskurso analize, čia analizuojama, kaip ES konstruoja su DI susijusio saugumo sampratą formuojamoje DI politikoje. Pasitelkiant „rizikifikavimo“ prieigą, apimančią referentinį objektą, žalos galimybės sąlygas, valdysenos programą ir tarptautinį bendradarbiavimą, nustatoma, kad referentiniais objektais tampa pamatinės žmogaus teisės ir demokratinė politinė sistema. Galima žala apibrėžiama kaip DI įsibrovimas, diskriminacija ir autonomija, jį pateikiant kaip Kitą. ES reaguoja įvairiomis politikos priemonėmis ir tarptautiniu mastu siekia įtakos bendradarbiaudama, bet sykiu konkuruoja su tarptautiniais veikėjais. Disertacijoje pateikiamos trys sampratos: agentinis saugumas, technokratizacija ir tvirtovė. Jos liudija poreikį apsaugoti žmogaus agentiškumą kaip gebėjimą išlaikyti kontrolę, priimti sprendimus ir išlaikyti hierarchiškai aukštesnę žmogaus padėtį, o technokratizuota valdysenos programa paverčia saugumą normalizuota rutina. ES save pozicionuoja kaip tvirtovę, siekdama protekcionizmo ir mažesnės priklausomybės nuo tarptautinių galių. Kartu šios sąvokos atskleidžia antropocentrizmo, depolitizacijos ir eurocentrizmo prieštaringumus, leidžiančius klausti, ar ES požiūris atitinka kintančias žmogaus ir technologijų sąveikos problemas. Reikšminiai žodžiai: Europos Sąjunga, dirbtinis intelektas, saugumas, agentyvumas.

ENThe thesis examines an inconsistency between the European Union’s (EU) framing of artificial intelligence (AI) as primarily a technical and commercial issue, alongside its emphasis on risks. It analyses how the EU constructs AI-related security knowledge in its emerging AI policy, drawing on discourse analysis. Using the concept of ‘riskification’ – including the referent object, conditions of possibility for harm, governance programme, and international engagement – it finds that fundamental rights and democratic governance emerge as referent objects. Potential harm is framed as intrusion, discrimination, and autonomy representing AI as Other. The EU responds with diverse policy measures and internationally seeks influence through multilateral engagement while competing with international actors. The thesis introduces three conceptualizations: agentic security, technocratization, and a fortress. These reflect a focus on protecting human agency and the capacity to sustain control, decision making, and the hierarchy of the superior human position, while a technocratized governance programme transforms security into routine practices. The EU’s positionality as a fortress aims for enhanced self-protection and decreased interdependence with international powers. Together, these concepts reveal controversies of anthropocentrism, depoliticization and Eurocentrism, raising questions about their correspondence to the evolving challenges of human-machine interactions. Keywords: European Union, artificial Intelligence, security, agency.