Mirtis ir dvasia Hegelio gamtos filosofijoje

LTTekste nagrinėjama gamtos ir mąstymo santykio problema Hegelio Filosofinių mokslų enciklopedijoje (1830). Svarstant gamtinio gyvenimo dialektiškumą ir individo mirties reikšmę dvasios pasirodymui gamtoje, siekiama parodyti, jog dvasia hėgeliškoje spekuliatyvaus mąstymo perspektyvoje iškyla ne tiek peržengdama gamtą kaip savo kitabūtį ir tapdama „gražesne gamta“, įveikusia mirtį. Dvasia veikiau pasirodo kaip negatyvumas ir negalia pačioje gamtoje, kaip begalinė pastarosios mutabilumo potencija. Taip išryškinamas ambivalentiškas gamtos ir mąstymo vienovės pobūdis bei pastarosios natūralizacijos grėsmė. Pagrindiniai žodžiai: Hegelis, gamta, gyvybė, dvasia, negatyvumas.

ENThe text discusses the problem of the relationship between nature and thinking in Hegel’s Encyclopaedia of the Philosophical Sciences (1830). By considering the dialectics of natural life and the significance of death of the individual for the emergence of spirit in nature, it is argued that spirit, in the Hegelian perspective of speculative thinking, does not emerge from nature as its otherness, as „a more beautiful nature“ that has overcome death. Rather, it appears as a negativity and impotence in nature itself, as the infinite potential of Nature‘s mutability. This highlights the ambivalent unity of nature and thought and the threat of the naturalisation of each. Keywords: Hegel, nature, life, spirit, negativity.