Žmogus gyvenimo ir mirties akivaizdoje

LTGyvenimas susideda iš prieštarų: malonumo ir skausmo, džiaugsmo ir kančios. Kol nemąstome apie mirtį, iš tiesų net negyvename, o tik ruošiamės gyventi. Vis ieškome to, kas geriau, kuriame laimės planus, bet vis nusiviliame: vis kažko norime, bet to nėra, kažko nenorime, bet tas vyksta, sunkumuose ieškome kaltų, bijome nesėkmės, išgyvename nusivylimus, lygindami save su kitais. Gyvenimas eina pro šalį, o mes vis ruošiamės gyventi ir būti laimingi. Atrodo, kad laiko turime daug, todėl mirtis visada yra tik kitų mirtis, tačiau visų mūsų laikas ribotas. Kuo anksčiau susimąstome apie prasmingą ir beprasmį gyvenimą, tuo išmintingiau gyvename ir išmintingiau iškeliaujame anapus laiko ir ribų. Kas trukdo „suskaičiuot, kiek dienų mūsų amžiui“ (Ps 90, 12)? Tai nesugebėjimas atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“ Prireikia ypatingo sąmoningumo suprasti, kas tą „Aš“ skaudina, o kas pripildo. Nepaisant nieko, „Aš“ mums yra brangiausias dalykas, dėl kurio gyvename, už kurį kovojame ir taip saugome nuo mirties pavojų. Savojo „Aš“ sureikšminimą galime laikyti svarbiausiu moderniųjų laikų Vakarų kultūros pasiekimu. Tačiau didžiosios religijos kaip aukščiausią vertybę laiko kone labiausiai mūsų „Aš“ skaudinantį nuolankumą, nusižeminimą, dvasios beturtystę, savojo „Aš“ mirtį.Iki šiol negalime atsakyti į klausimą: „Kas yra gyvybė?“ Visose didžiosiose religijose vyrauja požiūris, kuris skamba labai paradoksaliai: atranda save tas, kuris save praranda. Tiek krikščionybėje, tiek Rytų religijose aiškiai kalbama apie du „Aš“: dažniausiai savimi laikome tą „Aš“, kuris kyla iš riboto kūno ir egoizmo poreikių, kitas „Aš“ - esmingasis - dažniausiai net nesuvokiamas. Taip jau atsitinka, kad kasdienybėje Persona užgožia Savastį. K. G. Jungas asmenybės atsivertimą nuo Personos į Savastį vadino individuacijos procesu, tačiau tai jokiu būdu negalima painioti su individualizacijos (egoistiniu individo gyvenimo būdu) mums įprastu procesu. Puikybe gyvenantis individas tapatinasi su egoistiniu „Aš“, o dvasios beturtis - su Savastimi. Kilnus gyvenimas - tai didžiosios skyrybos su savuoju egoistiniu „Aš“ - jos labai sunkios, tačiau be jų ori mirtis kažin ar įmanoma. Tyrimo tikslas: aptarti žmogaus gyvenimo ir mirties sampratą kaip pamatinę žmogaus laikyseną gyvenimo akistatoje su mirtimi. Tyrimo metodai: analitinis sintetinis. Raktiniai žodžiai: kančia, mirtis, gyvybė, Persona, Savastis [p. 34].