Orumo sampratos Lietuvos gyventojų ir sveikatos profesionalų požiūriu

LTVisuotinai pripažįstama, kad asmens orumas yra žmogaus teisių pagrindas, tačiau dėl šios sąvokos turinio nėra bendro sutarimo. G. Therborn’as orumą sieja su socialinio teisingumo idėja. Jo teigimu, nelygybė, pasireiškianti kaip ankstyva mirtis, prasta sveikata, bejėgiškumas, socialinė atskirtis, gyvenimo šansų neturėjimas, yra žmogaus orumo pažeidimas. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, orumą prilygindama žmogaus teisių pagrindui, kartu orumo pažeidimus prilygina kankinimams arba nežmoniškam elgesiui su žmonėmis. Sveikatos priežiūroje tai reikštų privalomą bazinių sveikatos priežiūros paslaugų ir medicininių priemonių prieinamumą visiems žmonėms, siekiantjuos apsaugoti nuo orumą žeminančios būklės. Empirinių tyrimų rezultatai rodo, kad žmogiškasis orumas yra patiriamas per santykį. Kaip esminiai orumo elementai išskiriami pagarba, privatumas, kontrolė, galimybė maksimaliai save realizuoti. Pellegrino ir kt. teigimu, orumas gali būti skirstomas į vidinį ir išorinį. Vidinis orumas yra įgimtas, būdingas kiekvienam žmogui, jo niekas negali nei suteikti, nei atimti, jis nepriklauso nuo kitų žmonių vertinimo. Išorinis orumas priklauso nuo to, kokią vertę žmogui suteikia jis pats ir (arba) kiti žmonės, tai yra priklauso nuo socialinių ir kultūrinių apibrėžčių. Panašiai Edlund’as išskiria dvi orumo formas: absoliutusis (neatimamas) orumas, kaip vidinė savybė ar kokybė, kurį žmogus turi vien dėl to, kad yra žmogus; ir santykinis orumas, kaip paties asmens orumo percepcija, paremta išorinio pasaulio patirtimi ir gali kisti. Pastovioji orumo komponentė labiau siejama su I. Kanto pagarbos žmogui ir žmonijai principu, kintamoji orumo komponentė labiau priklauso nuo socialinio ir kultūrinio konteksto.Asmens orumas siejamas su gebėjimu pačiam susitvarkyti savo reikalus ir būti nepriklausomam nuo kitų pagalbos. Nepriklausomumas, savideterminacija, gebėjimas pasirinkti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą pagal savo vertybes ir pasaulėžiūrą gali būti vadinama autonomija. Therborn’o teigimu, nelygybė nėra vien ekonominė. Tai - socialinė-kultūrinė tvarka, kuri sumažina galimybes veikti kaip žmonėms, mūsų sveikatą, savigarbą, savivoką, taip pat išteklius, leidžiančius veikti ir dalyvauti šiame pasaulyje. Apibendrinant orumas siejamas tiek su žmogaus teise nebūti žeminamam, tiek su maksimalios savirealizacijos galimybėmis. Taip pat orumas siejamas tiek su absoliučia, nekintama ir neatimama vidine asmens verte, asmens autonomija, laisvėmis, tiek su išorine pagarba, socialiniu statusu. Tyrimo tikslas - identifikuoti ir palyginti vyraujančias Lietuvos gyventojų ir sveikatos profesionalų orumo sampratas. Raktiniai žodžiai: orumas, gyventojai, sveikatos profesionalai [p. 104].