Degintinių kapų iš Bajorų ir Semeliškių 2010 m. tyrinėjimų osteologinė analizė

LT2010 m. buvo tęsiami Bajorų kapinyno (Elektrėnų sav.) tyrinėjimai (tyrimų vadovas-V. Vaitkevičius). Kapinynas, datuojamas XIII-XIV a., yra Briaunio ežero R pakrantėje, pelkių apsuptyje. Bajorų osteologinė medžiaga yra unikali savo laidojimo tradicija, kuri įvardijama kaip galimas degintinių palaikų palaidojimas vandenyje. Pats Bajorų kapinynas žymi ribą tarp ikikrikščioniškos ir krikščioniškos Lietuvos laidojimų tradicijų ir priskiriamas prie kitų kapinynų, kaip Marvelė, Obeliai, Kernavė, su panašaus tipo palaidojimais. Atlikta vizuali palaikų analizė. Semeniškių kaime (Širvintų r.) tyrinėtas naujai aptiktas paminklas-XIV a. degintinis kapinynas. Kapinynas unikalus ne tik Lietuvos kontekste, bet ir kur kas platesniame regione-kapai jame buvo įrengti vandenyje, tuo metu tekėjusio upelio vagoje. Degintinių palaidojimų tyrimas atliktas pagal aukščiau aprašytą metodiką. Degintų kaulų spalva yra šviesiai kreminė; pavieniai elementai yra pilkos spalvos (tai liudija tolygų degimą aukštoje-800° C ir daugiau) temperatūroje (didelė laužavietė). Fragmentai labai smulkūs. [...] [p. 504-505].

ENIn 2010, the excavation of the Bajorai burial site continued. This 13th–14th century site is unique due to its burial tradition: the possible disposal of cremains in water, marking the boundary between the pre-Christian and Christian traditions. A similar site was discovered in Semeniškiai, where the burials were made in the running waters of a stream. A visual analysis of the cremains was made; the sex was determined using the qualitative sexual dimorphism traits in the skeletons and the age, if possible, using dentition development, the ossification of the epiphysis and the apophyseal rings, and cranial suture obliteration. The minimum number of individuals was determined by counting the highest number of identifiable anatomical elements. In both sites, the cremains were white-creamy to light grey, suggesting that the cremations were made on a large pyre allowing stable high temperatures (of 800° C and up) to be maintained. The bone materials were exceptionally fragmentary. At Bajorai, the presence of at least three individuals was established: a female (20–40 years of age), a male (20–40 years of age), and a subadult. It will be possible to draw broader conclusions after the site has been completely excavated and the data from all of the analyses pooled. In Semeniškiai, the minimum number of adults (according to the left zygomatic bones) could be five: one female, two probably females, two probably males and an individual of undetermined sex. If the age determination data is included, the minimum number would be six due to the addition of one 10–15 yearold subadult.