"Tas laisvės troškimas" (arba Kodėl verta tyrinėti jaunimo subkultūrines grupes)

LTEgidija Ramanauskaitė savo monografiją Kauno hipiai: tapatybės paieškos 1966-1972 pradeda klausimu: "Kodėl sovietmečio hipių tema yra svarbi ir vėl prie jos sugrįžtama?“ Iš tiesų šis klausimas aktualus šiandien iš naujo reflektuojant 1972 m. gegužės 14-osios įvykius Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje, susijusius su Romos Kalantos auka. Nors 1972-ųjų pavasario įvykiai Kaune vyko daugiau kaip prieš 50 metų, tačiau laisvės idėjos atgarsiai dar gyvi kelių kartų atmintyje. Per šį laikotarpį išaugo dvi naujos kartos – pirmoji, gimusi sovietmečiu, kurios socializacija vyko ideologizuotos sovietmečio visuomenės aplinkoje, antroji, jau gimusi Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1972-ųjų įvykius pažinusi tik per savo senelių prisiminimus ir šių dienų kino filmus, teatro spektaklius ar literatūros kūrinius. Nors sovietmečio visuomenėje hipiai buvo marginalizuojami, demonizuojami, o ypač po Kalantos įvykių siekta ištrinti šią subkultūrinę grupę iš žmonių atminties, alternatyvi to meto visuomenė nepriėmė šio negatyvaus sovietinės ideologijos primesto požiūrio į hipių subkultūrinę grupę. Po Romos Kalantos susideginimo sovietmečio Kaune auganti ilgaplaukių berniukų karta, kieme bendraamžių pravardžiuojama "mergomis kačergomis“, slaptai puoselėjo laisvės idėją ir su pasididžiavimu tapatinosi su Kauno hipių karta. [Iš teksto, p. 190]

• Miesto atmintis. Atminties daugiasluoksniškumas: miestas, valstybė, regionas. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013. P. 19-34, 571-572.
• Tarpukario Vilniaus heterotopija: pažintiniai ir poetiniai tekstai. Vilniaus kultūrinis gyvenimas: tautų polilogas, 1900-1945. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. P. 190-223.