[Tekstų byla: lietuvių antisemitinis diskursas nuo XIX a. antros pusės iki 1940 metų. Linas Venclauskas]

LTŽydų studijos (judaistika) Lietuvoje yra labai jaunos. Neskaitant kelių atsitiktinių publikacijų tarpukariu, jų pradžia turėtume laikyti XX a. paskutinį dešimtmetį. Sovietinėje Lietuvoje, kitaip nei, pavyzdžiui, Lenkijos Liaudies Respublikoje, nebuvo jokių nuoseklių institucionalizuotų ar net pavienių tyrimų, kuriuos be išlygų galėtume įvardyti judaistika. Nors prabėgo trys dešimtmečiai, net ir šiandien nėra akademinės mokyklos, nemokame jidiš ir hebrajų kalbų, vyravo ir vis dar yra stipri etnocentrinė pasaulėžiūra – tai vienos svarbiausių kliūčių pradėti bei plėtoti tokius tyrimus. Nenuostabu, kad tokioje situacijoje istorikai pirmiausia pradėjo analizuoti stereotipus bei įvaizdžius. Lietuvių mokslininkai tokius tyrimus gali nesunkai atlikti, nes tam nereikia mokėti žydų kalbų ar pažinti žydiško pasaulio. Todėl jau kelis dešimtmečius publikuojami darbai, skirti būtent šiai tematikai (Liudo Truskos, Vyganto Vareikio, Vlado Sirutavičiaus ir kt. publikacijos1). Nors tai tik pirmieji žingsniai, tačiau jie labai reikšmingi tiek patys savaime, tiek ir kaip įvadas į visapusiškesnes žydų studijas. Šiuolaikinėje Lietuvoje kiekvienas darbas, skirtas šiai tematikai, yra svarbus. Šiai problematikai skirta ir čia recenzuojama Lino Venclausko monografija, parengta pagal 2008 m. Vytauto Didžiojo universitete apgintą disertaciją. Beveik 15 metų, prabėgę nuo disertacijos parengimo iki knygos pasirodymo, yra ilgas laiko tarpas. Ši monografija, kaip rašo autorius, „nėra disertacijos perspausdinimas. Knygoje pateikiama daugiau ir įvairesnės medžiagos“. Vadinasi, tekstas pildytas, tad turime jį traktuoti kaip 2022 m. pasirodžiusią knygą, o ne 2008 m. apgintą disertaciją. Juoba kad knygoje yra nuorodų į literatūrą, paskelbtą per pastarąjį dešimtmetį, tiesa, ne visa ji pateko į knygos gale esantį literatūros sąrašą [p. 233].