Pilietinis pasipriešinimas Lietuvos saugumo ir gynybos sistemoje: raida ir perspektyvos

LTLietuva yra viena iš nedaugelio valstybių pasaulyje, kurios saugumo ir gynybos strategijoje šalia karinės gynybos svarbus vaidmuo skiriamas pilietiniam pasipriešinimui (pilietinei gynybai). Straipsnyje nagrinėjamos istorinės aplinkybės bei teorinės prielaidos, lėmusios Lietuvos politinio elito dėmesį šiai netradicinei gynybos formai. Pirmiausiai trumpai apžvelgiama pilietinės gynybos teorijos raida bei nagrinėjamos kai kurių jos elementų taikymo ypatybės Lietuvos išsivadavimo judėjime (1990-1991 m.). Po to analizuojama pilietinio pasipriešinimo bei pilietinės gynybos samprata Lietuvos saugumo ir gynybos politiką reglamentuojančiuose dokumentuose. Galiausiai, vertinant pilietinio pasipriešinimo vietą ir perspektyvas šiuolaikinėje Lietuvos saugumo sistemoje, daroma išvada, kad euroat-lantinės integracijos ir globalizacijos sąlygomis visuotinis pilietinis pasipriešinimas, siejamas su pilietinių laisvių išsaugojimu, nepraranda aktualumo, išlikdamas universaliu atsaku į bet kokias grėsmes. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Nacionalinis saugumas; Pilietinis nepaklusnumas; National security; Civil disobedience.

ENLithuania is one of the few countries which allow civil resistance (civil defence) to play an important role in its strategy of security and defence, along with the military defence. The article examines historical circumstances and theoretical premises that attracted the attention of Lithuanian political elite to this non-traditional form of defence. First, it presents a short overview of the development of the civil resistance theory and examines the application of some of the elements of this theory within the Lithuanian liberation movement (1990-1991). Then, the concepts of civil resistance and civil defence are analyzed in the documents regulating Lithuanian policy of security and defence. Finally, in assessing the role and the prospects of civil resistance in the security systems of contemporary Lithuania, the following conclusion is made: in the conditions of the Euro-Atlantic integration and globalization, the public civil resistance, which has to do with the preservation of civil liberties, has not lost its relevance but remains the universal answer to any threat.