Vytauto Bacevičiaus muzikinės inspiracijos

LT„Muzikos iš muzikos“ tema svorio centrą kreipia į inspiracijų ir įtakų sferą. Ji skatina ir naują kūrinių klausymosi būdą. Taigi bendraujame jau ne tiek su kūriniu kaip autonominiu tekstu, kiek su intertekstu, o jį suvokiam ne tik įsiklausydami į tekstą, bet ir į tuos svetimus balsus, ir tai jau tampa ypatinga percepcija, būtent interlektūrine. Straipsnyje norima atskleisti, kokius svetimus balsus galima išgirsti Vytauto Bacevičiaus (1905-1970) muzikoje, pasikliaujant savita jo muzikos interlektūra. Kompozitoriaus kūrybos raida skirstytina į keturis svarbiausius etapus: eklektinį, modernistinį, klasicistinį ir – kosminės muzikos. Pirmojo – eklektinio – laikotarpio muzikos (iki 1926) ištakos – vėlyvojo romantizmo, ekspresionizmo ir impresionizmo muzika, sukurta tarsi natūralaus ryšio su tradicija metodu arba perimant paveldą su teigiamą poveikį turinčiu inventoriumi. Antrojo – modernistinio (iki 1939) – laikotarpio kūryba yra veikiama lietuvių liaudies muzikos ir iškilios trečiojo dešimtmečio pabaigos ir ketvirtojo dešimtmečio Europos muzikos. Trečiojo – klasicistinio – laikotarpio muzika randa atramų praeities muzikoje, priartėdama prie sąmoningo „kompromiso“ – išraiškos formos ir eksperimento darnos labui. Paskutinio – kosminio – laikotarpio muzika pagal programinę estetinę nuostatą išreiškia vidinį dvasios universumą kaip didžiojo universumo atitikmenį. „Pamirštamos“ tradicijos, atsiribojama nuo „išorinės“ muzikos, siekiama įsismelkti į savo asmenybės giluminius sluoksnius. V. Bacevičiaus inspiracijų sferoje atrasime ir skriabiniškąjį pradmenį, ir organinį kontekstą.

ENThe topic of “Music from music” turns the centre of gravity to the area of inspirations and influences. It also promotes a new way of listening to works. So, we communicate with a piece of music as an inter-text rather than an autonomic text, and we perceive it not only by listening attentively to the text but also to those strange voices and they become a special perception, namely inter-lectural. The article is aimed at revealing what strange voices may be heard in Vytautas Bacevičius’s (1905-1970) music by relying on his unique music inter-lecture. The development of the composer’s creative path is divided into four main stages: eclectic, modernist, classical and cosmic music. The music of the first, eclectic, period (till 1926) originates from the music of late romanticism, expressionism and impressionism, created as though by naturally linking it with the tradition or taking over the heritage with the inventory having a positive impact. The works of the second, modernist, stage (till 1939) are affected by the Lithuanian folk music and the prominent European music of the late 20s and 30s. The music of the third, classical, period is related to the music of the past by approaching the conscious “compromise” – for the sake of the form of expression and the harmony of experiment. The music of the last, cosmic, period expresses the internal universe of the spirit as an equivalent of the great universe in accordance with the programmatic aesthetical approach. Traditions are “forgotten”, the composer distances from “external” music, it is sought to penetrate into the deepest dimensions of personality. One will find both references to Scriabin and an organic context in the area of Bacevičius’s inspirations.