Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1900-1940

LTŠios konferencijos tikslas - apibūdinti Vilnių - kultūrinių ryšių ir sąveikų centrą, vieną ryškiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Nuo seniausių laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę gaubė ypatinga dvasinė aura, skatinusi skleistis ir žydėti skirtingų tautų kultūroms. Tolerancijos tradicija, deklaruota Gedimino laiškuose, išsilaikė per šimtmečius. Čia laisvai kryžiavosi didžiosios Vakarų ir Rytų kultūrinės srovės. Čia našiai skleidėsi iš vietos tautinių substratų originali kūryba, priklausanti daugiataučio kultūrinio palikimo klasikai. Įvairiais istoriniais laikotarpiais dominuodavo tai viena, tai kita tautinė kultūra. Neturėtumėm ginčytis dėl prioritetų ar braižyti skiriamųjų ribų; vertėtų įsižiūrėti, kaip kultūra persirita per kalbų, papročių, socialinių ir politinių antagonizmų sienas. Vilniuje, kaip kitados Prahoje ar Rygoje, ne vienas kultūros žmogus išgyveno ribinę apsisprendimo situaciją, kuriai tautai jis priklauso, kuria kalba jam rašyti savo veikalus. XIX a. pab. ir XX a. pradžioje bandyta atgaivinti LDK pilietybės sampratą, toleranciją kalbų ir kultūrų tautinei įvairovei ir tokiu būdu spręsti besikryžiuojančių ribų egzistencinę ir psichologinę problematiką. Kultūros istorikų pastebėta, kad tose zonose, kur kertasi kelių tautinių kultūrų ribos ir kūrėjas atsiduria hermeneutinėje situacijoje - kas aš esu, susidaro požeminės įtampos, žadinančios labai intensyvų kūrybinės energijos pulsavimą [Iš Pratarmės].