Kompozitoriaus ir atlikėjo bendradarbiavimas: ribos ir galimybės

LTBendradarbiavimas tarp kompozitoriaus ir atlikėjo yra svarbi nūdienos akademinės muzikos komponavimo proceso dalis. Anksčiau vyravusią kompozitoriaus-atlikėjo profesiją (pavyzdžiui, Johannas Sebastianas Bachas, Domenico’as Scarlatti, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Fryderykas Chopinas, Ferencas Lisztas ir daugelis kitų kompozitorių, kurie dažnai buvo pirmieji savo kūrinių atlikėjai) XX a. pradžioje pakeitė vis didėjanti takoskyra tarp kompozitoriaus ir atlikėjo. Todėl neretai XX–XXI a. muzikos atlikėjai tampa svarbiais naujų kūrinių sukūrimo iniciatoriais ir inspiratoriais, pirmaisiais kūrinio redaktoriais (Paulas Roe’as, Sunniva Rødland, Nicole Canham, Aistė Bružaitė, Raimondas Sviackevičius ir kt.). Bendradarbiavimo tarp kompozitoriaus ir muzikos atlikėjo procesas ypač tapo aktualus muzikantams, kurie groja XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje akademinėje muzikoje įsitvirtinusiais instrumentais: arfa, akordeonu ir pan. Sparčiai kintant šių instrumentų mechaninėms savybėms ir (ar) atrandant naujų garso išgavimo būdų, formuojantis atlikėjų interesui keisti įsitvirtinusią šablonišką instrumento skambėjimo recepciją (pavyzdžiui, atskleisti kur kas platesnius arfos skambesio horizontus, neapsiribojant romantizmo epochoje įsitvirtinusiu arfos skambesio etalonu, t. y. „angelų muzikos“ arpeggio pasažais), atlikėjų ir kompozitorių bendradarbiavimas prekompoziciniame muzikos kūrinio komponavimo proceso etape tampa aktualiu kūrybos procesu. Šiame straipsnyje analitinis žvilgsnis fokusuojamas ties kompozitorių Žibuoklės Martinaitytės, Rūtos Vitkauskaitės, Giedrės Pauliukevičiūtės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros studentų ir straipsnio bendraautorės – arfininkės Joanos Daunytės-Savickienės – kūrybinio bendradarbiavimo aspektais.Arfininkei 2018–2022 m. inicijavus naujų kompozicijų arfai solo ar arfai su ansambliu kūrimo projektą „Arfa naujai – LT“, straipsnyje siekiama atskleisti skirtingus kompozitorių ir arfininkės bendradarbiavimo modelius prekompoziciniame kūrinių komponavimo proceso etape. Tyrimas atliekamas taikant atvejo analizės metodą, aptariant konkrečius bendradarbiavimo tarp atlikėjos ir minėtų trijų kompozitorių atvejus. Raktiniai žodžiai: arfa, kūrybinis bendradarbiavimas, komponavimo procesas, prekompozicinis etapas, Joana Daunytė-Savickienė, Žibuoklė Martinaitytė, Rūta Vitkauskaitė, Giedrė Pauliukevičiūtė.

ENCollaboration in music creation is a multi-layered, complex process. The structure of deep-rooted hierarchies can still be felt in the tradition of academic music. However, in the second half of the 20th century, as more and more diverse methods of sound extraction (extended techniques) are discovered, the process of creative collaboration between the composer and the performer becomes increasingly relevant. Harpist Joana Daunytė-Savickienė initiated a creative workshop for composers and young creators (students of the Lithuanian Academy of Music and Theatre) called Arfa naujai – LT. The project encouraged Lithuanian music creators to compose works for the harp through creative collaboration, open opportunities for searching for original musical solutions and explore the peculiarities of the interaction between the performer-harpist and the composers by applying the interactive collaboration model. The result of the project is twelve new compositions for harp: eight pieces for solo harp, two for small ensembles with harp, and two pieces for solo harp with orchestra. When exploring the models of collaboration in the Arfa naujai – LT project, one could feel the joy of many composers to create a work for harp. The composers’ enthusiasm was increased by the freedom to choose the forms of their works, to devote time to creation, to communicate interactively with the performer, to approach the result of the composition. For many composers, this was their first opportunity to create a work for harp (only Miniotas created a work that was his second for harp – an initial attempt was made during his studies).Therefore, the most interactive discussions with the performer were focused on these aspects of the works: 1) the search for a unifying idea between the works of all the composers involved in the project; 2) the duration and form of the pieces (in Martinaitytė’s case, it was the unusually short movements of the suite, and in Vitkauskaitė’s case it was the repetitive nature of the pieces, which is not usually used in her work); 3) the performers demonstrated the possibilities of extracting a variety of harp sounds, and in the course of the collaboration, new extended techniques were developed (Pauliukevičiūtė – arrhythmic plucking of the metal string, Vitkauskaitė – the effect of the Eolo harp by fast plucking of the strings with four fingers in succession), and new ways of extracting sounds were formed (Martinaitytė – the use of felt harp pluckers for fast glissandos); 4) the personal characteristics of the collaborators can also be identified as a circumstance that prevents more active collaboration. Despite the fact that the performer had different points of contact with each composer, which resulted in original compositions, neither side dared to move towards active collaboration. Keywords: harp, creative collaboration, composing process, precomposition, Joana Daunytė-Savickienė, Žibuoklė Martinaitytė, Rūta Vitkauskaitė, Giedrė Pauliukevičiūtė.