Absurdo tradicija ir juodasis humoras dokumentiniame kine: A. Žegulytės Animus animalis ir R. Barzdžiukaitės "Rūgštus miškas"

LTAbsurdo tradicija, nors akademiniu požiūriu kine, o tuo labiau dokumentiniame, nagrinėjama itin retai, režisierių gali būti naudojama kaip specifinė kūrybinė strategija. Filmų naratyvuose iškeliant gyvenimišką absurdą bei žmogaus elgesio nelogiškumą, auditorija kviečiama atsisukti ir susidurti su iškasdieninta mus supančia aplinka, tokiu būdu įgyjant šviežio, kritiško žvilgsnio galimybę. Režisieriams įžvelgiant komizmą net ir sunkiose, tamsiose temose, žiūrovams suteikiamas apvalantis, išlaisvinantis juoko malonumas. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti absurdo komizmo prielaidas dokumentiniame kine ir ištirti, kaip absurdo komizmas reiškiamas per naratyvą ir naraciją. Bus pasitelktos mokslinėse publikacijose (Dano Armstrongo Wiseman’s Cinema of the Absurd: „Welfare“, or „Waiting for the Dole“ (1988), Billo Nicholso Introduction to Documentary (2001), Emre Çağlayano Poetics of Slow Cinema: Nostalgia, Absurdism, Boredom (2018) bei Eszter Simor Absurd Black Humour as Social Criticism in Contemporary European Cinema (2019)) skelbtos teorinės įžvalgos analizuojant du nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažintus dokumentinius filmus – Aistės Žegulytės „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018) ir Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“ (2018). Reikšminiai žodžiai: absurdo komizmas, absurdo kinas, humoras, dokumentinis kinas, lietuviškas kinas, kūrybinė strategija.

ENAlthough the tradition of the absurd is rarely researched in the context of cinema, let alone in documentary cinema, it can be employed as a specific creative strategy by film directors. The exposure of the absurdity of life and the illogicality of human behaviour in the narratives of the films under analysis invites the audience to turn around and confront the environment that surrounds us with a renewed view, thus gaining a fresh, critical perspective. The director’s insight into the comic nature of even the most difficult, dark themes provides the audience with a cathartic, liberating laughter experience. The aim of this article is to explore how the comic nature of absurdity manifests itself in narrative and narration. Drawing on Dan Armstrong’s Wiseman’s Cinema of the Absurd: ‘Welfare’, or ‘Waiting for the Dole’ (1988), Eszter Simor’s Absurd Black Humour as Social Criticism in Contemporary European Cinema (2019), Emre Çağlayan’s Poetics of Slow Cinema. Nostalgia, Absurdism, Boredom (2018) and Bill Nichols’ Introduction to Documentary (2001), this article analyses two nationally and internationally acclaimed documentaries – Aistė Žegulytė’s Animus animalis (A story about People, Animals and Things) (2018) and Rugilė Barzdžiukaitė’s Acid Forest (2018). Keywords: absurd, absurd cinema, humour, documentary cinema, Lithuanian cinema, creative strategy.