Rokiškio krašto tarminės kalbos savitumas

LTKiekvienas rokiškėnas gali pasakyti: įvairiuose jo krašto kaimuose kalbama nevienodai. Taip yra todėl, kad šioje teritorijoje kertasi rytų aukštaičių trijų patarmių ribos. Tai anykštėnai, kupiškėnai ir uteniškiai. Pastarųjų yra daugiausia: Aleksandravėlė, Juodupė, Jūžintai, Kriaunos, Obeliai, Onuškis, Rokiškis. Kupiškėnams priklauso Čedasai, Pandėlys, Panemunis, Suvainiškis, anykštėnams - Rybokai, Salos, Verksnionys. Panemunėlis yra ties anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių susikirtimo riba. Šios patarmės skiriasi garsų tarimu, kai kuriomis morfologijos ypatybėmis, turi skirtingų žodžių, tačiau kai kuo yra panašios ir viena kitą veikia. Tyrinėtojai nuo seno domisi tarmine mūsų krašto kalba. 1900 m. Buivydžių kaime, esančiame netoli Pandėlio, lankęsis jaunas prancūzų kalbininkas Roberas Gotjo (R. Gauthiot) 1903 m. Paryžiuje paskelbė knygą „Buivydžių šnekta“, už kurią gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą. Jo domėtasi ir Kamajų šnekta. Šio tyrinėtojo darbai neprarado mokslinės vertės ir dabar. Iš Antano Baranausko tarminių tekstų rinkinių2 taip pat galima pamatyti, kaip buvo kalbama šio amžiaus pradžioje. Tarmės tiriamos ir dabar, jų duomenys patenka į žodynus, atlasus, straipsnius, monografijas, disertacijas. Be lietuvių kalbos tarminių duomenų negali išsiversti indoeuropiečių lyginamoji kalbotyra. [Iš straipsnio, p. 69]