Trakų penktoji rinktinė: Kaišiadorių regiono šaulių istorija 1919-1940 m
LTKadangi Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1920–1940 m. atsidūrė pasienyje su Lenkija, todėl šiame regione išliko nuolatinė karinė padėtis, o šauliams teko kovoti su vidaus priešais (kurių tikrai nereikėjo toli ir ilgai ieškoti), su priešiškų valstybių atsiųstais agentais, į Lietuvą iš Lenkijos permetamais gerai apginkluotais ir apmokytais plečkaitininkais. Šaulių kova pasireiškė ne tik ginklu, bet ir akylu žvalgo žvilgsniu, ugningu agitaciniu žodžiu, skambiomis dainomis, patriotiniais straipsniais spaudoje, „Trimito“ žurnalo skaitymu ir siūlymu jį prenumeruoti kitiems, dramatiškais arba komiškais vaidinimais, masinėmis šventėmis ir mitingais, trankiais paradais. Tačiau ir nurimus aktyvesniems kariniams veiksmams šauliai neapleido nuolatinio karinio pasirengimo, mokymų naudotis ginklu, kasmetinių manevrų su vietiniu šaulių būriu ir jungtinių pratybų su kaimyniniais šaulių būriais. Svarbu akcentuoti, kad V Trakų rinktinė veikė Trakų (Kaišiadorių) apskrityje, kuri apėmė dalį senosios Trakų apskrities, tačiau nuo 1920 m. tapo padalinta tarp Lietuvos ir Lenkijos. Trakų rinktinės ir Trakų apskrities vardas Lietuvos pusėje paliktas simboliškai, protestuojant prieš Lenkijos įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją. Pats Trakų miestas liko Lenkijos kontroliuojamoje pusėje, todėl laikinuoju Trakų apskrities centru dviems dešimtmečiams tapo Kaišiadorys (taip, kaip ir Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine bei Lazdijai – Seinų apskrities centru). Kaišiadoryse taip pat įsikūrė ir V Trakų rinktinės štabas, Trakų apskrities karinė komendantūra, Trakų apskrities viršininko ir kitos apskrities įstaigos bei tarnautojai. Administracinį Kaišiadorių statusą sutvirtino ir 1926 m. įteisinta Kaišiadorių vyskupija, administravusi Lietuvos pusėje likusias Vilniaus vyskupijos parapijas – nuo Molėtų šiaurinėje pusėje iki Alytaus pietuose.Trakų (Kaišiadorių) apskričiai priklausė Aukštadvario, Kaišiadorių, Kietaviškių (iki jo panaikinimo 1935 m.), Kruonio, Onuškio, Semeliškių, Vievio, Žaslių ir Žiežmarių valsčiai. Šio regiono gyventojams buvo aktualūs ne tik karinės gynybos, bet ir kultūrinės tapatybės klausimai, kurie turėjo didelės įtakos Lietuvos valstybės saugumui, nes teritorijoje tarp Vilniaus ir Kauno nemaža gyventojų dalis kalbėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų bei žydų, taip pat gudų, rusų kalbomis ir netgi maišyta „vietine“ tarme („po prostu“). Žydų tautybės gyventojai telkėsi miesteliuose, gudų ir rusų kalba buvo paplitusi kai kuriuose pavieniuose kaimuose, dažniausiai kolonizuotuose XIX a. po pralaimėtų sukilimų, o lenkiškai – dvaruose, buvusiuose bajorkaimiuose, taip pat iš dalies miesteliuose, daugiausia Vievio, Aukštadvario ir Semeliškių, kiek mažiau Onuškio, Žiežmarių, Žaslių ir Kaišiadorių, o mažiausiai – Kruonio ir Kietaviškių valsčiuose. Todėl šaulių būriai prisiėmė atsakomybę dėl lietuviškosios tapatybės ir lietuvių kalbos pozicijų įtvirtinimo viešajame gyvenime, tradicinės lietuviškos ir modernios kultūros palaikymo bei propagavimo. Jeigu 1905 m. lietuviškas pozicijas Vievyje balsiai išreiškęs vaistininkas Jurgis Milančius vos išsaugojo savo gyvastį, tai po 1920 m. šauliai jau būreliais traukdavo į bažnyčias ne tiek melstis, kiek kovoti už lietuvių kalbos teises šioje žemės vietoje, taip apsaugodami ir lietuviškai giedančias moteris, kurios anksčiau lietuvių ir lenkų „chorų karuose“ nukentėdavo pirmiausiai.Trakų rinktinės šaulių tarpe gana populiari teatrinė, muzikinė ir sportinė veikla, skatinamas lietuviškų bei patriotinių knygynėlių kaupimas ir periodinių spaudos leidinių platinimas, o šauliškų renginių organizavimas buvo tapęs vietinio visuomeninio gyvenimo kasdienybe. Išlikusios senosios šaulių fotografijos, archyviniai dokumentai ir periodiniai leidiniai atskleidžia intensyvų kultūrinį gyvenimą, jo organizatorių ir dalyvių asmenybes. Nestebina, kai solidus būrio vadas ar valdybos narys ne tik sėdi iškilmingų susirinkimų prezidiumuose, bet ir diriguoja chorui ar vaidina vietinio būrio teatro trupėje, skaito paskaitą istorine tema arba organizuoja kokią nors šventę. Pagal profesiją dažniausi šaulių renginių organizatoriai ir aktyviausi dalyviai – mokytojai, valsčių ir apskrities savivaldybių tarnautojai, policininkai, kunigai, paštininkai, girininkai, kiti inteligentai arba žemesnės grandies tarnautojai, taigi raštingiausi vietiniai žmonės. Trakų rinktinės šaulių istorija 1919–1940 m. užėmė reikšmingą vietą šio regiono istorijoje, turėjo didelę įtaką visuomeniniam gyvenimui ir gyventojų tapatybės formavimuisi, todėl Kaišiadorių muziejus ir ėmėsi šios temos [p. 5-6].
