Teatriškumo ir metaliteratūriškumo sąsajos parodijoje ir satyroje

LTStraipsnyje nagrinėjamas moderniajai literatūrai būdingas metaliteratūriškumo akcentavimas, išreiškiamas taikant teatro principus prozos pasakojime. Tiriami ir lyginami du komiško diskurso pavyzdžiai – parodija (Petro Tarulio Trejos devynerios) ir satyra (Petro Cvirkos Frank Kruk). Straipsnyje tvirtinama, kad parodija, orientuota į literatūrinės tikrovės parodijavimą, yra žaidybiška ir daug išradingiau panaudoja teatrinės pasakojimo raiškos priemones. Tuo tarpu satyra, nukreipta į užtekstinės tikrovės kritiką, yra dominuojama ne žaidimo, o išankstinės aksiologinės nuostatos. Todėl Cvirkos romanas, perėmęs kai kuriuos Tarulio parodijos objektus bei stilistiką, teatrišką raišką pritaikė ne metaliteratūrinės prasmės kūrimui, o daugiausia tematiniame pasakojimo lygmenyje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Modernioji literatūra; Literatūra; Lietuvių; Metaliteratūriškumas; Teatriškumas; Parodija; Satyra.; Modern Literature; Metaliterary dimension; Theatricality; Parody; Satire.

ENThis article reveals the stylistic peculiarity of modern literature to expose its metaliterary dimension in the theatrical form of narrative construction. Two types of comic discourse are analysed: parody and satire. Based on the texts of two Lithuanian authors, Petras Tarulis (1896–1980) and Petras Cvirka (1909–1947), it has been showed that the parody, striving to mock the literary reality, is more playful and uses theatrical devices for constructing the form of narrative. Meanwhile the satire in criticising real issues of the living world is built on evaluation and is less oriented to metaliterary games. It uses theatrical principles mostly on the thematic level of the narrative. [From the publication]