Kaip "lietuvėjo" Kaunas

LTDaugelio sąmonėje Kaunas buvo (o gal ir yra) įsitvirtinęs kaip lietuviškiausias Lietuvos miestas. Ypač sovietmečiu, ypač lyginant su Vilniumi ar Klaipėda, kur lietuvių kalbą stelbė rusų, lenkų kalbos. Dažnai manoma, kad ir tarpukariu (1918–1940 m.) miestas, kaip laikinoji sostinė, buvo lietuviškas ir gyventojų tautybės, ir vyraujančios kalbos požiūriu. Paskutiniu metu šis mitas imtas griauti. Istorikų darbuose, konferencijose, spaudoje, muziejų parodose vis iškyla daugiataučio ir įvairiakalbio Kauno kontūrai. Mindaugo Balkaus knyga taip pat svariai prisideda prie mito paneigimo ir atskleidžia, kaip miestas „lietuvėjo“. Monografijoje Balkus siekė išnagrinėti visuomenės ir viešosios erdvės lituanizavimą Kauno mieste 1918–1940 m. Autorius nagrinėjo lituanizavimą, šią sąvoką apibrėždamas dviem atžvilgiais: kaip lietuvių kalbos sklaidą viešojoje erdvėje, jos emancipacijos ir prestižo visuomenėje kėlimą ir kaip „modernios lietuvių tautinės tapatybės atraktyvumo augim[ą], t. y. Kauno gyventojų savanorišk[ą] ar iš dalies prievartin[į] apsisprendim[ą] save tapatinti su modernia lietuvių tauta, būti lietuviu (etnolingvistine prasme, t. y. lietuviškumą siejant su lietuvių kalbos vartojimu)“ (p. 23) [p. 217].