Gedimino laiškų semiotinė analizė

LTKonferencijoje jau aptarinėjamas Gedimino laiškų kontroversiškumas, kuris išryškėjo analizuojant jų stilių, tematiką, pasakojimo būdą, apskritai jų atsiradimo ir sukelto politinio efekto pobūdį. Labai abstrakčiai imant, tai krikščionybės ir su ja susijusio kultūros ir ekonomikos progreso santykis su tradicine lietuvių kultūra, kuri tampa tam tikru stabdžiu, yra nepakankama valstybės politikos požiūriu. Taigi Gedimino laiškai visai pagrįstai laikytini vienu iš Lietuvos kultūros modernizavimo projektų. Mums čia tenka kalbėti apie įtampų lauką su kraštutiniais poliais: popiežiaus bei Kryžiuočių ordino iš vienos pusės ir pagonybės gynėjų Lietuvoje iš kitos, o tarpininko funkciją įgyja Gedimino dvaras. Gediminas - pagoniškos valstybės valdovas, kuris žvelgia į ateitį, numato valstybei kylančius pavojus, jo dvare įsikūrę kelių ordinų vienuoliai, padedantys Lietuvai bendrauti su Vakarų Europa. Taigi įtampų laukas tarp kryžiuočių ir Gedimino, tarp popiežiaus ir Gedimino, tarp Gedimino ir savųjų tradicijos gynėjų (apie šią įtampą galima kalbėti tik netiesiogiai, ji minima popiežiaus legatų ataskaitoje aiškinant Gedimino apsisprendimo priežastis), be to, Gediminas bando įsteigti įtampos lauką tarp popiežiaus ir kryžiuočių. Kodėl Gediminas siunčia laiškus į Vakarų Europą, o vėliau gana dviprasmiškai išsižada savo žodžių. Kodėl nesikrikštija - ar to jis nė neketino daryti, ar buvo atkalbėtas, ar pasikeitė politinė situacija? Atsakymo į šiuos klausimus neturime, bet tai nereiškia, kad jų nederėtų nuolatos kelti. derėtų nuolatos kelti. Lietuviškas mentalitetas, jeigu jį taip vadinsime, gali reikštis pačiomis įvairiausiomis formomis, ar raštai būtų rašyti kanceliarine slavų kalba, ar lotyniškai.Kunigaikštis gali diktuoti laišką viena ar kita kalba, ir jo mintis bus išreikšta tos kalbos (nesvarbu, ar kanceliarinės slavų, ar lotynų rašto kalbų, ar lietuvių oralinės kalbos) klišėmis. Jei tokiame rašte būtų kalbama apie pagonišką gyvenimą, teigiamai vertinant valstybės karo vado žygius, bendra pasakojimo idėja būtų išlaikyta visomis kalbomis, bet rašant, tarkim, lotyniškai, pasakojime atsirastų daug su šia kultūros tradicija susijusių atributų: laikas būtų skaičiuojamas pagal krikščionišką sistemą, frazeologijoje užsifiksavę vertinimai daugiau ar mažiau remtųsi šiam kultūros kontekstui būdingomis vertybinėmis nuostatomis ir t. t. O tai ir garantuoja kontroversiją, nes pasakojimo idėja kertasi su raiškos būdais, su jų formose užsikodavusiu turiniu. Nepamirškim, kad vertinimai krikščioniškame kontekste remiasi fundamentalia priešprieša, tai velnio ir Dievo karalystės kova. Dabar mes darome tik vienokias ar kitokias prielaidas, kokie buvo tikrieji vertėjui lietuviškai sakyti Gedimino žodžiai, kurie dar sykį buvo išversti į lotynų kalbą. Taigi originalą čia dengia jau dviejų kalbų klišių sluoksnis. Galima paimti pavyzdį, kuris siejasi su Lietuvos metraščiais. Sakykim, iš priešiškų Lietuvai metraščių imamas epizodas apie kurį nors kritiškai vertinamą lietuvių kunigaikštį ir įterpiamas į tą kunigaikštį išgiriantį Lietuvos metraščių kontekstą. Jeigu imsime Mindaugą iš Bychovco kronikos, tai jo paveikslo paradoksalumas, prieštaringumas kyla kaip tik iš šito skirtingų tendencijų kryžiavimosi. Taigi ir dabar, kalbant apie Gedimino laiškus, neturėtume pamiršti šio pobūdžio galimybių.Konferencijoje jau aptartos kalbinės klišės - jos laikomos labiau ornamentu. Manyčiau, jog tai kiek platesnė problema. Jeigu senojoje raštijoje klišę laikysime vien ornamentu, tai netiesiogiai teigsime, kad yra kažkokia realybė, kažkokia tikrovė ir yra jos vaizdavimo būdas, iškreipiantis tą tikrovę. Ar nebūtų tiksliau kalbėti, kad klasikinio tipo diskurse į aplinką žiūrima pro minėto ornamento „akinius". Taip šiame kultūros kontekste yra matoma žmogų supanti aplinka ir tik mums dabar kyla tokio neatitikimo klausimas. Batalinė scena turi būti aprašyta taip, kaip turi būti aprašomos batalinės scenos, o ne kaip nors ypatingai, sakytum „realistiškai". Lygiai taip pat ikonos dangus piešiamas auksinis, ir tai pati tikroji tiesa, nes dangaus spalva yra auksas, o ne žydrumas. Čia susiduriame su pasakojimo ritualu, etiketu ar pan. Riba tarp aplinkos vaizdavimo simboliškumo ir „tikroviškumo" visuomet problematiška. [Iš teksto, p. 175-176]