Meno ir beprotybės santykių problema (kompleksinė analizė) : disertacija

LTDarbe analizuojama meno ir beprotybės santykių problema. Siekiama išryškinti ir konceptualiai apibrėžti istorinių beprotybės formų perspektyvą paskutinių trijų amžių Vakarų kultūroje, apžvelgti jų santykius su menine kūryba bei kitomis žmogiškos psyche galiomis. Disertacijoje keliamas polemiškas klausimas: kodėl šiuolaikinis postmodernus mąstymas beprotybei ir meninei sąmonei suteikia daug giminingų bruožų – arba neigia juos esant? Kokiomis prielaidomis grindžiamas pats meninės kūrybos ir beprotybės gretinimo faktas? Atsakymų paieška nukreipia į bendrakultūrinio konteksto sritis, kurias modernus mąstymas sieja ir su beprotybe, ir su menine kūryba. Taip pat bandoma apžvelgti meninės kūrybos ir beprotybės santykius su kai kuriomis istorinėmis racionalumo formomis, siekiant nustatyti, kokius pavidalus šiuolaikinei filosofijai, menotyrai ir meninei kultūrai suteikė logocentristinio pasaulėvaizdžio krizė, inspiravusi dėmesį toms savižinos sritims, kurios neatveriamos formalizuoto intelekto instrumentais. Geografiniu požiūriu meno ir beprotybės santykių apžvalga lokalizuojama Vakarų kultūros ribose. Chronologiniu požiūriu ji aprėpia XVIII a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį, palyginimui pateikiami ekskursai kitose Vakarų kultūrinėse formacijose, išskirtinis dėmesys tenka antikos mąstytojų idėjoms. Doktrininiu požiūriu tyrimai siejami su dviejų tradicijų – voliuntaristinės neoromantinės ir pozityvistinės psichopataloginės – apžvalga bei jų modifikacijomis vėlesnėse psichoanalitinėse teorijose.

ENThe problem of the relations between art and insanity is analysed in the work. It is sought to conceptually define the perspective of historical forms of insanity in the Western culture of the past three centuries, to review their relations with creative work and other powers of human psyche. The following problematic question is raised in the thesis: why does the present post-modernistic thinking give many related features to insanity and artistic consciousness, or negate their presence? On what preconditions is the very fact of comparing creative work and insanity based? A search for answers is directed to the spheres of a common cultural context, which modern thinking relates to insanity and to creative work. Also, attempts are made to review relations between creative work and insanity with certain forms of historical rationality seeking to determine what forms the crisis of the logocentristic worldview renders modern philosophy, art criticism and art culture, which are not opened by the instruments of formalised intellect. From the geographical point of view, a review of relations between art and insanity is localised within the boundaries of Western culture. From the chronological viewpoint it embraces the period between the end of the 18th –the first half of the 20th century. Excursus in other Western cultural formations is presented for comparison, the ideas of antique thinkers deserve special attention. From the point of view of the doctrine the investigations are related to the review of two traditions – voluntaristic neo-romantic and positivistic psychopathological and their modifications in later theories of psychoanalysis.