Gedimino laiškų teksto dvilypumas: senameldis adresantas ir katalikas raštininkas
LTGedimino laiškai yra ne vien tik istorijos mokslo šaltinis, dokumentai, bet drauge labai reikšmingas ir įdomus Lietuvos epistolinės raštijos paminklas. Žinomi šeši Gedimino laiškai (išliko ano meto nuorašai), datuojami 1323-1324 m. Čia nagrinėjami trys iš jų, parašyti Vilniuje tą pačią 1323 m. gegužės 26 d. Labiausiai literatui rūpi Gedimino laiškų žanrinės ir stilistinės ypatybės. Jį taip pat domina beletristinės detalės ir situacijos konkretybės. Tokių konkretybių pačiuose Gedimino laiškuose nėra, išskyrus vietos nurodymą datacijoje - „Duota Vilniuje" (Datnm Vilna) ir Vilniaus pavadinimą karališkuoju miestu - „... mūsų karališkajame mieste, vadinamame Vilniumi" (... in Civitate nostra Regia Vilna). Tai pirmieji Vilniaus paminėjimai rašytiniame tekste. Nuo jų skaičiuojamas Vilniaus amžius. Visa kita laiškuose uždengta diplomatijosir politikos skraiste. Laiškų parašymo situaciją galima iš dalies atkurti tik pagal netrukus po to saviškiams pateiktą popiežiausJono XXII legatų, Rygos arkivyskupo ir miesto tarybos pasiuntinių slaptą ataskaitą. Ji parodo, kas dėjosi Vilniuje 1324 m. lapkričio mėnesį, kai tie pasiuntiniai atvyko, tikėdamiesi, kad Gediminas priims krikštą - taps kataliku. Ataskaitoje cituojami Gedimino žodžiai, minimi rygiečių vieši ir slapti pokalbiai, vertėjo ir raštininkų vardai, šnipinėjimas net per Gedimino rūmų moteris, Gedimino verksmas miegamajame dėl neįgyvendinto krikšto ir pan. Kai kuriais ataskaitos duomenimis bus pasinaudota, aiškinantis iškeltą problemą. Nagrinėjami laiškai pasiųsti trims adresatams. Vienas - vokiečių dominikonams, ypač Saksonijos; antras - vokiečių pajūrio (Hanzos) miestų Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando salos piliečiams; trečias - pranciškonų vienuoliams, ypač Saksonijos.Rašymo procedūra buvo tokia: Gediminas per vertėją pasakydavo raštininkui, ką reikia rašyti, o raštininkas surašydavo lotynišką tekstą. Lapą atitinkamai sulanksčius, jis būdavo užantspauduojamas vaškiniu Gedimino antspaudu (antspaudo aprašymą žr. p. 114-115). Laiškai j Vokietiją buvo gabenami per Rygą, susitarus su Rygos vyskupyste ir miestu. 1993 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išsirūpino jų nuorašų, padarytų Liubeke 1323 m. liepos 18 d., fotokopijas. Šį kartą pabandysime aiškintis, kas laiškų tekstuose (teiginiai, pasiūlymai, frazės, specifiniai posakiai) priklauso pačiam Gediminui, o kas - raštininkui. Akivaizdu, kad laiškų tekstai stilistiniu požiūriu yra dvilypiai. Vieni dalykai skirtini lietuvio senameldžio (pagonio), didžiojo kunigaikščio „burnai", o kiti - katalikų vienuolio, vokiečio raštininko „plunksnai". Ši problema liečia ne tik stilių. Viskas komplikavosi, nes, kaip žinoma, Gediminas 1324 m. popiežiaus legatų pasiuntiniams pareiškė, kad jis krikštytis neketino, kad tą dalyką supainiojo raštininkas. [Iš teksto, p. 163-164]
