Malda kaip žodis ir veiksmas Gražinos Cieškaitės, Skaistės Vilimaitės ir Lauros Sintijos Černiauskaitės poezijoje

LTStraipsnio objektas - maldos kaip žodžio (kalbos, kalbėjimo) ir veiksmo (vidinio ir išorinio jo matmens) poetinė išraiška trijų šiuolaikinės lietuvių poezijos autorių kūryboje. Straipsnyje nagrinėjami keli Gražinos Cieškaitės (g. 1951) ir Skaistės Vilimaitės (g. 1972) ir Lauros Sintijos Černiauskaitės (g. 1976) eilėraščiai. Objekto pasirinkimą lemia tiek pati poezija, religinė jos patirtis, tiek ir krikščioniška tradicija besiremianti modernioji maldos samprata, literatūrinis bei kultūrinis jos aktualumas. Straipsnio tikslas - ištirti trijų autorių kūryboje pasireiškiančias poetines maldos transformacijas, pagrindinį dėmesį skiriant veiksmo ir žodžio sąveikai, maldos subjekto ir adresato (Dievo) kalbos bei veiksmų poetinei raiškai. Maldos poezijos paiešką pirmiausia įgalina žodžių „malda", „Mišios", „kantata" ir kitų variacijos poezijoje, aliuzijos į Evangelijos, Psalmyno, litanijų tekstus. Pirmiausia būdama žodis (Dievo ir žmogaus pokalbis, maldos subjekto monologas arba pasakojimas), malda yra ir veiksmas. Kasdienių, ritualinių ir estetinių, žmogaus ir Dievo veiksmų reikšmingumą leidžia apčiuopti tiek tiesioginės aliuzijos į maldą, tiek ir ne tokia apibrėžta, bet tradicinei religinei patirčiai artima pokalbio su Dievu situacija. Atliepiant krikščionišką tradiciją ir ją saugančią lietuvių poeziją, maldos subjektas ir šiandien dažnai išsakomas sielos vardu. Ši žmogaus ir Dievo savastis leidžia išreikšti vieną svarbiausių maldos intencijų - Dievo paslapčių pažinimą.Meilė pasirodo esanti kaip viena svarbiausių Dievo paslapčių, subjekto išgyvenama tiek sielos, tiek ir kūno kalba. Visas tris poetes suartina dieviško pasaulio sukūrimo meditacija poetinėje maldoje ir ypatinga estetinės patirties vieta šioje meditacijoje. Vienas svarbiausių maldos veiksmo horizontų šiuo atveju yra skirtingas formas įgaunantis ritualas ir jį reprezentuojantis virsmų pasaulis. Raktiniai žodžiai: malda, poezija, veiksmas, kalba, Cieškaitė, Vilimaitė, Černiauskaitė.

ENThe object of the research is a poetic expression of prayer as a word (language, speech) and action (its inner and outer dimension) in the works of three authors of contemporary Lithuanian poetry. The article examines several poems by Gražina Cieškaitė (b. 1951), Skaistė Vilimaitė (b. 1972), and Laura Sintija Černiauskaitė (b. 1976). The choice of the object is determined by the poetry itself, its religious experience, as well as the modern concept of prayer based on the Christian tradition, and its literary and cultural relevance. The aim of the article is to investigate the poetic transformations of prayer in the works of the three authors, focusing on the interaction of action and word, the poetic expression of the language and actions of the subject of prayer, and the addressee (God). The search for the poetry of prayer is primarily empowered by the variations of the words "prayer", "Mass", "cantata" and others, allusions to the texts of the Gospel, the Psalm, and the litany. Being primarily a word (a conversation between God and man, a monologue or narrative of a subject of prayer), prayer is also an action. The significance of everyday ritual and aesthetic actions of humans and God is made possible both by direct allusions to prayer and by a conversation with God that is less defined but close to traditional religious experience. In response to the Christian tradition and the Lithuanian poetry that protects it, the subject of prayer is still often expressed in the name of the soul. This identity of a man and God makes it possible to express one of the most important intentions of prayer - the cognition of the mysteries of God.Love turns out to be one of the most important mysteries of God, experienced by the subject in both the language of the soul and the language of the body. All three poets are brought together by the meditation of the creation of the divine world in poetic prayer and the special place of aesthetic experience in this meditation. In this case, one of the most important horizons of the action of prayer is the ritual taking different forms and the world of transformations that represents it.