M. K. Šemetos "Reliacija" - istorijos realijų šaltinis

LTŽymus Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka, panaudojęs literatūrą ir autentiškus Lietuvos ir Švedijos archyvinius šaltinius, monografijoje "1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais“ įtikinamai išanalizavo tos sutarties genezę, jos turinį, įgyvendinimą ir to pasekmes, pirmą sykį istoriografijoje atskleidė sukilimo eigą ir jo reikšmę Kėdainių sutarties likimui. A. Šapoka vietoj fragmentinio Lietuvos ir Švedijos santykių 1655-1656 m. suvokimo ir painiavos, buvusių iki tol istoriografijoje, atkūrė nuoseklų bei rišlų tų santykių procesą nuo pradžios iki mažai žinotos pabaigos. Ryšium su tuo išryškėjo objektyvios Kėdainių sutarties nesėkmės priežastys. Tačiau ir po šios monografijos liko klausimų, kurių negalėjo atskleisti iki tol istoriografijoje panaudoti šaltiniai. Ypač tai lietė bajorijos, pavienių asmenų išgyvenimus, politinius principus, jų vertinimą, nuotaikas pasirašant sutarties variantus, Kėdainių stovykloje susidariusią bajorų konfederaciją, sukilimo pradžią, jo eigą ir vadus atskirose vietovėse. A. Šapoka savo monografijoje, be kitko, aptardamas galutinio sutarties varianto svarstymą, pažymėjo: „Kaip derybos vyko, tikslių žinių neturime“. Be to, autorius rėmėsi daugiausia Švedijos pareigūnų susirašinėjimu, o jie galėjo pastebėti tiktai išorinį Lietuvos gyventojų nuotaikų pasireiškimą, fiksuoti tik jiems suprantamus reiškinius. Šiame kontekste didelę vertę turi iš garsios Žemaitijos bajorų giminės kilusio Mikalojaus Kazimiero Šemetos kūrinys „Reliacija apie Žemaitijos patekimą ir išėjimą iš švedų globos“. Šis grožinis kūrinys parašytas 1657 m., t. y. kitais metais po tų įvykių, kurie aprašyti, kai dar viskas tebebuvo gyva, neišdilę iš atminties, kartu, nors ir ne per ilgą laiko tarpą, spėję „susigulėti“ žmonių sąmonėje.Autorius ir plati jo giminė patys dalyvavo tuose įvykiuose, jų pavardė nuolatos sutinkama kūrinyje. Jame minimi Aleksandras, Konstantinas, Mikalojus, Mikalojus Kazimieras Šemetos arba tiesiog Šemeta, Šemetos. Mikalojus Kazimieras Šemeta 1656 m. birželio 3 d. Žemaitijos konfederacijos nutarimu buvo išrinktas ginkluotųjų pajėgų komisaru. M. K. Šemeta neatsitiktinai atsidūrė įvykių verpete ir neatsitiktinai rašė šį kūrinį. Jo įžangoje prisistatęs kaip ištikimų karaliams protėvių Kęsgailų ir Kaributų palikuonis, Žemaitijos bajoras iš vargingosios gimtinės Liepynės, jis pažymi, kad šituo kūriniu „budriajam ir narsiajam Monarchui (karaliui) duoda ataskaitą, kaip „Žemaitijos Kunigaikštystės bajorai liko ištikimi“ [p. 13-14].