LTXVI a. pabaigoje LDK sostinėje Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose akivaizdžiai suklestėjo proginė kūryba. Reikšmingi žmogui bei valstybei įvykiai įgavo viešą iškilmingą įprasminimą, ir jame poetiniam žodžiui teko nemenkas vaidmuo. Renesansas, žmogiškoms galioms per žodį pavedęs suteikti prasmę žemiškajai būčiai, pasitelkė antikinės gedulingosios poezijos tradiciją. Trėnų, poezijos apie mirtį, poezijos, rašomos ir skaitomos prakilniam ar didžiam asmeniui mirus, atgaivinimas buvo savaip neišvengiamas, būtinas aktas. Kaip tik tokia poezija teikė galimybę humanizmo sutvertam poetui-pranašui ištarti pasitraukusiajam gyvenimo nuosprendį: amžinai atminčiai perduoti ateinantiems jo didžių dorybių ir žygdarbių šlovę ir bendroje ainių atmintyje suteikti jam nemirtingumą. Net ir vėliau, Baroko žmogui pasidavus nevaldomam Fortūnos ir Vanitas šėlui, laidotuvių, gedulingoji poezija taip ir neprarado humanistinių Renesanso atšvaitų, visuomet juto nenykstantį saitą su antikine - trėnų - tradicija. [Iš teksto, p. 193]