Antropoceno vaizduotė ir eko-retorika XXI a. Kinijoje

LTAntropoceno ir ekologinės krizės pojūtis Kiniją apėmė jau XX a. 10 dešimtmetyje, pradėjus ryškėti 1978 m. inicijuotų jos ekonomikos reformų ir neįtikėtinai spartaus ekonominio vystymosi rezultatams – gamtos taršai ir ekosistemų sunaikinimui. Šis pojūtis XXI a. tapo ypač svarbus oficialiojoje Kinijos valdžios (Kinijos komunistų partijos) retorikoje bei politikoje, kuri prasidėjo nuo „žalumo karštinės“ (lü se re 绿色热) ir buvo susisteminta bei ideologizuota „ekologinės civilizacijos“ (shengtai wenming 生态文明) vizijoje. Jis taip pat atsispindi kinų ekomene bei ekoestetikoje, kurie atliepia, paryškina, kritikuoja ar paneigia minėtą retoriką. Straipsnio problematika ir tikslai grindžiami prielaida, kad šias sritis reikėtų nagrinėti ne atskirai (kaip daroma daugelyje tyrimų), o kartu, nes būtent jų gretinimas bei ryšio analizė padeda atskleisti vadinamąjį „ekodviprasmiškumą“ – prieštaringą požiūrį į aplinką ir ekologinę krizę, o ypač ekologinių pažiūrų, retorikos ir veiksmų neatitikimą ar net prieštaringumą, kuris yra universalus reiškinys, pastebimas ir Lietuvoje.Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kaip dabartinė kinų oficiali ekologinės civilizacijos samprata bei retorika derinasi su šiuolaikiniu jos ekomenu bei ekoestetika; kaip ekomenas įkūnija antropoceno vaizduotę ir atliepia ar neatliepia tą retoriką; kaip į kinų ekomeno kūrinius reaguoja rūpinimąsi aplinka deklaruojanti Kinijos valdžia, ir kaip juos supranta eiliniai žiūrovai ir suvokėjai. Tuo tikslu pirmoje straipsnio dalyje bus pristatyta Kinijos valdžios ir KKP formuojama „eko-civilizacijos“ vizija, idėjos bei retorika, o antroje dalyje aptariami ryškiausi XXI a. kinų meno (ypač ekomeno) pavyzdžiai, savičiausiai ar įdomiausiai atskleidžiantys ekocivilizacijos diskursą ir jį pagrindžiančią kiniškąją antropoceno vaizduotę. Bus aptariamos tų meno kūrinių idėjos, meninės išraiškos priemonės, poveikis suvokėjui, o taip pat jų autorių požiūris į antropoceno situaciją bei meno galimybes ją keisti. Esminiai žodžiai: antropocenas, ekologinė civilizacija, distopija, ekomenas, ekoestetika, ekodviprasmiškumas, retorika, alegorija.

ENThe article investigates the relationship of the present concept of eco-civilization in oficial Chinese discourse and the contemporary Chinese eco-aesthetics and eco-art, namely, how Chinese eco-art embodies the Anthropocenic imagination and echoes or not echoes the oficial rhetorics of eco-civilization. It also investigates the reception and treatment of eco-art by Chinese government and common people. The aims of the paper are based on the assumption, that those two spheres – the official rhetorics/politics of eco-civilization and eco-art/eco-aesthetics in China should be investigated not in separation, as it have used to be, but in relation to each other, since it is exactly their relationship which could help to reveal the so-called „ecoambiguity“, which is a universal phenomenon. Keywords: Anthropocene, ecological civilization, distopia, eco-art, eco-aesthetics, ecoambiguity, rhetoric, alegory.