Valstybės ir tautos santykis M. Riomerio nacionalizmo koncepcijoje

LTMykolo Riomerio studija apie valstybę yra įdomi ir daugeliu aspektų iki šiol nepraradusi vertės, nes autorius, kertinio visuomenės tapatybės lūžio liudininkas, sugebėjo šį lūžį stebėti ir vertinti patyrusio analitiko akimi. Šiame straipsnyje trumpai aptariu Riomerio požiūrį į tautos ir valstybės santykius bei autoriaus nacionalizmo fenomeno vertinimų. Pagal santykį su valstybe Riomeris įvardija dvi tautos reikšmes: valstybinę tautę (tautą-populus), tam tikros teritorijos žmonių visumų, vienijamų vienos vyriausiosios galios - valstybės valdžios, sudarančių būtinų valstybės junginio elementų, bei nacionalinę tautų (tautų-nafio), socialinį junginį, socialiniu-psichologiniu požiūriu individualų ir dažniausiai besireiškiantį savos kalbos (ne visuomet) ir specifinės kultūros pavidalu. Šiedu skirtingi fenomenai nacionalizmo amžiuje pradėjo konfliktuoti. Riomeris teigia, kad nacionalinės tautos stengiasi užvaldyti valstybę ir priversti ją tarnauti sau. Kyla klausimas, kodėl Riomeris neigiamai vertina nacionalizmo reiškinį? Argi valstybė nukenčia, kad joje yra viena dominuojanti nacionalinė tauta? Argi tautai blogiau, kai ji turi savo valstybę? Riomeris pats pažymi, kad valstybės nacionalizacija tam tikru atžvilgiu labai sustiprina valstybę, suteikia jai nepaprastos socialinės konsolidacijos, daro ją žmonėms daug brangesnę ir artimesnę. Dėl to, savaime suprantama, nenukenčia ir tauta, nes steigdamos „savo" nacionalines-teritorines valstybes, tautos tvarkosi, stiprėja, organizuojasi. Taigi, atrodytų, nauda abipusė. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio [p. 137-138].

ENThis article analyses the national concepts of Mykolas Riomeris, who was one of the most famous scholars in Lithuania. M. Riomeris distinguishes between two meanings of nation: the first is the element of the state, all inhabitants of the state, and the second is a peculiar social-psychical organisation, what is most frequently expressed through the language of a specific culture. M. Riomeris finds that these two nations get into conflict in the century of nationalism. Nationalism he describes as a process in which a nation (social organisation) makes efforts to take over state functions. M. Riomeris’ opinion about nationalism is quite negative. Is he really antinationalist, or isn't he? This question still needs an answer.