Karaliaus kūnai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: nuo paslapties iki pajuokos (XVI a. pabaiga - XVII a.)

LTKaralius privalo būti matomas visiems, teigė XVII a. Lenkijos-Lietuvos moralistai ir teologai. Karaliaus veidas skirtas tam, kad į jį būtų žiūrima. Antra vertus, valdovo žvilgsnis turi džiuginti net ir pačius menkiausius, neturtingiausius visuomeninio kūno narius. Tačiau ir būdamas visų matomas, karališkasis pasaulis nėra permatomas. Tie patys moralistai pažymėjo, kad kai kurie valdovai buvę daugiaveidžiai, t. y. turėję kiekvienai progai paruoštų veidų: vienas veidas, „rūstus, bebaimis", buvęs skirtas priešams, kitas, „draugiškas, žmogiškas, linksmas ir visiems prieinamas" - draugams ir valdiniams. Valdovo veido apibūdinimas kreipia tyrinėtojo žvilgsnį į karaliaus kūno ir jo simbolikos svarbą XVII a. politinėje karališkoje ikonografijoje ir ceremoniale. Deja, istorikų ne itin gilintasi į šią temą. Menkai analizuota valdovų kūno įvaizdžių įtaka bajorijos vaizduotei ir simboliniai galios mechanizmai, išreikšti tais įvaizdžiais. Pirmiausia dėl to, kad tie simboliniai mechanizmai laikyti nesusijusiais su politiniais įvykiais ir kovomis. Tačiau, kaip teigia Cliffordas Geertzas, net ir labiausiai demistifikuota, numaginta valdžia negali išvengti simbolių ir ritualų, nes visiškai demistifikuotas pasaulis yra sykiu ir depolitizuotas pasaulis. Norėdamas tinkamai suvokti ir kontekstualizuoti politinę kultūrą, istorikas privalo kreipti dėmesį į to meto literatūrinę ir ikonografinę tradiciją.Pasitelkus platų šaltinių arsenalą (politinės kalbos, pamokslai, karališkųjų ceremonijų aprašymai, dienoraščiai, laiškai bei memuarai), šiame straipsnyje ir bus nagrinėjama Lenkijos-Lietuvos bajorų politinė karališkosios galios simbolika ir karalių įvaizdžiai. Nusibrėžę gan plačius chronologinius rėmus - nuo Zigmanto Vazos valdymo (1587-1632) iki Jono Sobieskio (1674-1696) valdymo pabaigos - mėginsime ne tik aprašyti sakralinio valdovų kūno simbolinę reikšmę socialiniuose santykiuose, bet ir prisiliesti prie profaniškojo karalių kūno - valdovų seksualumo, seksualinio elgesio - apibūdinimų ano meto politiniame diskurse. Analitinis požiūris į šias temas padeda gvildenti ne tik valdovų autoriteto, valdžios siaurėjimo ar plėtimosi problemas, bet ir klausimus apie tai, kokiais būdais Lenkijos-Lietuvos bajorai išreiškė savo santykį su karališkąja galia bei valstybe ir kaip jie suvokė juos supantį politinį bei kultūrinį pasaulį [p. 88].

ENThis artide outlines the political imagery and symbolism of the monarchs in seventeenth-century Poland-Lithuania by exploring neglected texts (such as orations and sermons) and overlooked patterns of discourse. By reevaluating seventeenth-century royal representations, we demonstrate that royal imagery and the royal persona played an important role in the articulation of nobles' political ideals and in the shaping of political and sodai realities. Various discourses in which the subject of monarchy repeatedly arose reflected assumptions about the behavior of kings and preconceived notions of what was expected from the king. When discussing the issue of kingship and monarchs, nobles addressed crudal problems of citizenship, solidarity and resistance, presented their own views of political order and articulated their own sensibilities. Emphasizing the bond between a monarch's body and the body politic, seventeenth-century political writers frequently used the legal fiction of the king's two bodies and underscored the relationship between the health of the king's body and that of the Commonwealth. The common bond between the king and the "noble nation" was expressed through corporeal symbolism. When his place in the Commonwealth was described, the monarch was likened to the head which stood atop of the body politic and ruled it. The king-head, however, was primary but not absolute. Significantly, the natural body of the monarchs was frequently transformed into a vehicle for dissent and criticism: it was frequently used in attempts to subvert royal authority. Despite being susceptible to conflicting interpretations, however, kingship was never a marginal issue. As symbolic centers of social action, royal figures galvanized and retained their hold on the imagination of the nobility.