Gražina Vitartaité: atviro peizažo poetika

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English
• Prancūzų kalba / French

• Gražina Vitartaité: the poetics of the open landscape
• Poétique du paysage ouvert de Gražina Vitartaité

LTGražina Vitartaitė yra viena ryškiausių dabartinės Lietuvos koloritinės tapybos mokyklos atstovių, sukūrusių savitą - nuotaikingų vaizdinių, subtilių spalvinių sprendimų bei išraiškingų plastinių formų - pasaulį. Jame regimas aistringas vientiso stiliaus, harmoningos plastinės struktūros, jautriai niuansuotos muzikalios tapybos siekis. Čia neįprastai susipina įvairios dailininkės kūrybą maitinančios tautinės, prancūziškos ir japonų dailės tradicijų, gimtinės gamtos grožio bei jos istorinės praeities pėdsakų kupinos versmės. Tapyba, - aiškina Vitartaitė, - man yra ir muzika, ir poezija, ir filosofija. Pirmiausia tai jausmas, kuris atrandamas akimirkos žavesy, muzikiniame ritme, apmastymuose, santykyje su žmogum, jo aplinka ir būtimi (Gražina Vitartaitė 2007, p. 7). Daugelyje Vitartaitės peizažų, kaip ir jos kūrybą įtakojusioje M. K. Čiurlionio bei Rytų Azijos peizažo tapybos tradicijoje, susiduriame su dviem pagrindinėmis kompozicijos rūšimis: uždarąja ir atvirąja. Pirmoji yra statiška, racionali, taisyklinga, simetriška, sukurianti rimties būseną, o antroji, priešingai - dinamiška, ekspresyvi, pulsuojanti spontaniškumo ir improvizacijos dvasia. Nuo jaunystės ypatingą dėmesį skyrusi įvairių gamtos formų vaizdavimui Vitartaitė, kaip ir Čiurlionis, suvokė, kad absoliučios simetrijos gamtoje nėra, o joje dažniausiai viešpatauja įvairios lanksčios ir dinamiškos formos. Todėl jos peizažuose dažniausiai ir skleidžiasi jos pasaulėjautą bei spontanišką prigimtį geriau atspindinti atviroji kompozicija, kuri dailininkės drobėse suvokėjui atveria ne tik didžiules erdves, bet ir stulbinančią natūralių simetrijai nepaklūstančių gamtos formų įvairovę [p. 9].

ENGražina Vitartaitė is one of the most prominent representatives of today’s Lithuanian colourist painting school with a unique world of cheerful images, subtle colour choices and expressive plastic shapes like no other. This world shows her eager attempts to create a cohesive style, harmonious plastic structure, and a sensitively nuanced melodious colour palette. We see a very peculiar mix of diverse sources that feed her art: filled with traces of ethnic culture, French and Japanese art traditions, and the beautiful nature and historical past of her native land. “To me painting is music and poetry and philosophy,” says Gražina Vitartaitė. “First and foremost it is the feeling you can find in the beauty of a moment, in the rhythm of music, in reflections, in your relationship with human, his environment and existence” (Gražina Vitartaitė 2007: 7). In many landscape paintings of Vitartaitė, likewise in the tradition of landscape art of M. K. Čiurlionis as well as in East Asian landscape painting which influenced her artistic creation, we encounter two main types of composition: a closed one and an open one. The former is static, rational, regular, symmetrical, creating a state of tranquillity, while the latter, on the contrary, is dynamic, expressive, pulsating with the spirit of spontaneity and improvisation. From her youth, Vitartaitė used to pay special attention to the depiction of various forms of nature and like Čiurlionis, she realised that there is no absolute symmetry in nature, but that it is usually dominated by various flexible and dynamic forms. Therefore, in her landscape paintings there unfolds the open composition, better reflecting her worldview and spontaneous nature as well as revealing to the perceiver not only vast spaces but also a stunning variety of natural forms which defy symmetry in her canvases.