Šis tas apie pamėklinę būtį

LTSvarbiausiu, pagrindiniu filosofijos klausimu įprasta vadinti klausimą apie būtį, apie tikrąją būtį. Tikrosios būties, arba to, kas iš tikrųjų yra, ieškojo Platonas, rūpestingai stengdamasis atskirti nuo to, kas tėra tik regimybė, iliuzija, tariama būtis. Naujaisiais laikais būties problematiką keičia duoties problematika, tačiau įsižiūrėjus įdėmiau ji pasirodo esanti veikiau tik kitas to paties - tikrumo - klausimo pagrindu besiskleidžiantis pavidalas. Descartes'as ir Kantas klausia apie tikrąją duotį, apie tai, kas iš tiesų duota, kas patirtyje tikra, o ne iliuziška. Bet štai mūsų dienomis iškyla klausimas, kuris neabejotinai vyraujančiai Vakarų metafizinio mąstymo tradicijai, kartais įkurdinamai Platono filosofijos paraštėje kaip jos komentaras, skambėtų keistokai, būtent klausimas apie netikrąją būtį ir duotį, apie būtį ir duotį to, kas nėra tikra, apie tai, kaip yra ir yra duota tai, kas netikra, dargi esmiškai, „tikrai" ir „visai" netikra. Pirmasis apie tai radikaliai paklausė Friedrichas Nietzsche, visas tikrosios būties ir tikrosios duoties paieškas apibūdinęs kaip „vienos klaidos istoriją". Baigminį šios istorijos epizodą, kai ši „ilgiausiai egzistavusi klaida" pagaliau aptinkama, Nietzsche aptaria taip: „Mes pašalinome tikrąjį pasaulį: koks pasaulis mums liko? galbūt regimasis?.. Bet ne! Kartu su tikruoju pasauliu mes pašalinome ir regimąjį!" Dabar taip kaip Nietzsche mąsto daugelis. Netikrybės būties ir duoties klausimas - savitas ir esminis dabarties klausimas, o atsakymai į jį labai dažnai panašūs į aforistinius Nietzsche's žodžius apie tai, kas nėra nei tikrybė, nei vien tik regimybė.Vienas iš tokių dabarties klausimų yra simuliakro klausimas. Nagrinėjant simuliakro tematiką, mėginama apmąstyti dabartį kaip ypatingą metą - pomodernybę. Kita vertus, simuliakro tema esmingai siejasi su tradicine filosofijos problematika ir daugeliu atvejų verčia ją persvarstyti iš naujo. Atkreipdami dėmesį į dabarčiai būdingą patirtį, pateikiame naujų klausimų praeičiai ir gauname iš jos naujų atsakymų, naujai nušviečiančių Vakarų tradicijoje nuolatos spręstas būties, duoties, tikrovės, tiesos, taip pat visų jų priešybių problemas. [Iš teksto, p. 57-58]

ENThe question constantly raised by classical and modern philosophy about genuine being in postmodernism is essentially complemented by the question about false, simulacral being. Considerations of the traditional Lithuanian lexicon, ofJean Baudrillard's typology of simulations, of Gilles Deleuze's reinterpretation of Plato's understanding of the simulacrum, and of Umberto Eco's analysis of hyperreality provide a conceptual and thematic framework to examine highly diverse phenomena of simulacral being. The basic features of simulacral being are encountered in the project for a new type of museum: the Signatory House in Vilnius. The question of the limits of simulacral being remains open.