Prūsų dievas Kurka
LTKurka yra vienas anksčiausiai paminėtų baltų dievų. Pirmąkart jo vardą randame Ordino taikos su prūsais rašte,, pasirašytame 1249 metais (Christburgo taikos sutartyje), kur sakoma, kad naujakrikštai prūsai neprivalo dėti aukų: „Ydolo, quem semel in anno, collectis frugibus, consueverunt confingere et pro deo colere, cui nomen Curche...“ (Stabui, kurį iš paskutiniųjų tais metais surinktų varpų padaro ir kaip dievą garbina, duodami vardą Curche). S. Grunau rašo, kad Curcho stabas stovėjo Šventakirvio (Heilingenbeil) vietovėje, kur buvo ąžuolas su ugnimi, kurioje jie degino iškultus rugius, kviečius arba miltus, medų, pieną ir pan., o jisai buvęs valgių dievas arba dievas visko, kas reikalinga gėrimui ir valgymui; „sakoma, kad jie jį pasisavinę iš mozūrų“. Jei tikėsime T. Narbutu, tai anksčiau Heilingenbeil vadinosi „Šventa vieta". Nemažai rašiusiųjų apie baltiškąją mitologiją lietė Kurkos temą: M. Praetorius, T. Narbutas, K. Būga, V. Toporovas ir kt. Pažymėtina V. Toporovo nuomonė, kad Kurka yra prūsams žinoma dvasia, susijusi su derliumi, visų, pirma su javų derliumi, augališkumo simbolis. Galimas dalykas, Kurka buvo blogasis demonas, simbolizuojantis kokią nors grūdų ligą. Pastarąjį požiūrį V. Toporovas paremia duomenimis apie ritualą, atsekamais iš etnografinių papročių, susijusių su paskutiniajame pėde besislepiančios dvasios gaudymu ir išvarymu, kurie būdingi gretimose slavų žemėse. Šio ritualo metu gaudoma dvasia, jo nuomone, yra dvilypė savo veikimu ir prigimtimi.Lygindamas 1249 metų sutartyje aprašytą ritualą ir Jumio varymo iś lauko papročius (Jumis latvių valstiečių tradicijoje visus metus slepiasi po akmeniu, o rugiapjūtės metu pasislepia paskutiniajame pėde), tvirtina, kad Kurka yra derlingumo jėga, kuri, jei veikia savarankiškai. gali sumenkinti derlių, o kada žmogus atlieka Kurkos atžvilgiu veiksmus, išplaukiančius iš Kurkos prigimties, ir išgauna jo jėgą (gausinimas, derlingumas), tai šios jėgos gniutulas taip pat žymimas *Kurk-. Galima Kurką interpretuoti ir kaip persekiojamą blogąjį personažą, kurį užmušus ir padalinus yra išgaunamas derlingumas ir gausa. [Iš teksto, p. 140-141]
ENThis paper is dedicated to disclose features of Prussian god Kurka (Curche), who was mentioned for first time 1249. Nowadays he is considered to be a spirit of fertility (in the works of V. Toporov). There is a possibility of find connections between Curche and the main cosmologic symbols (water, fire and stone), between Curche and some symbols of fertility as boar, sow and cock. The study of these connections shows that Curche played a more important role in Prussian folk cult than the simple spirit of fertility. There is evidence that Prussian god Curche had close connection with fire during the times of the hoe-hew agriculture. In that way we can consider him as the god who is in charge of fire in Prussia. Most probably, in the hoe-hew agriculture times, the god himself symbolized the forces of fire which set fire and therefore changed the forest into glade. When agriculture developed into the more advanced system of the forest-fallow agriculture, the Prussian god Curche lost his importance and other gods pushed him down from the Prussian pantheon. His earlier role was forgeten and only small remnants of the cult have reached us in the shape folk customs.
