Rašyti apie Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūrybą yra ekstaziška ir siaubinga

LTRašyti apie Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūrybą (kaip ir išgyventi jų kūrinius) yra ekstaziška ir siaubinga. Ekstaziška, nes jų kūryboje nuo „2000-ųjų angelų" pradėjusios vyrauti didelio formato nuotraukos (dažniausiai autoriai fotografuoja vienas kitą) objektą ir subjektą sukeičia vietomis, jos pradeda veikti žiūrovą, jį hipnotizuoti; bet šito joms maža: jos dar išverčia savo tapatumą praradusį žiūrovą vidumi į išorę. Akimis klaidžiodama Stanikų nuotraukomis, daugybės skulptūrų faktūromis, vaikščiodama po jų buto kambarius, kurie ne kartą buvo virtę parodų sale ir, atrodo, gyvena keistą flirtuojančios buities estetikos gyvenimą, jaučiau, kad mirtis, kurios jau beveik metai ieškau Vakarų menininkų kūriniuose ir „Post Ars" grupės kūryboje, čia bus visai kitokia. Siaubinga, nes vienas iš Stanikų kūrybos leitmotyvų yra žmogaus mirtis. Ji tikra ir suvaidinta, mirštantys ar negyvi kūnai yra kraujuoti, sudegę („Ugnies eilės", 1995), susirietę, sužaloti, sudraskyti, mirties patale gulinčio ar ligoto („Astmos veidas", 1999) žmogaus akys ramios, nematančios, paklaikusios, liūdnos, užverstos, atsisveikinančios. Rašydama tokia tema, ne kartą buvau priversta pasiaiškinti, kodėl mane domina tokie „baisūs" dalykai. Pamačius Stanikų kūrybą klaiki mirtis tapo dar klaikesnė. Dabar ji pasirodė dar ir graži. Patekusi į ekstazės, elegantiškai ironizuojančios estetikos ir kažkokio mistiško siaubo pinkles, pasakiau sau dar kartą - čia bus kitokia mirtis [p. 171-172].

ENThis paper deals with death and self-destruction in the works of the contemporary Lithuanian artists Svajonė and Paulius Stanikas. Sex, violence, death, and the body - these are the images working as advertising agents for this couple. In their work Svajonė and Paulius rely on intuition, and their art seeks to arouse certain intuitive experiences or feelings in the viewer. For precisely this reason, the present writer relies on her own reflections about the distinction between beauty and horror to analyze these works connected with death. Svajonė and Paulius resist interpretation as long as you work with concepts ofsociability, morality, and narrative content. Full of stylish harmony, grotesque spirituality, and powerful subjective pathos, their ceramics, drawings, and large-format photographs disorient the viewer, leaving him/her disconcerted and horror-stricken but at the same time providing him/her with the opportunity for a mystical or even horrific experience of beauty. The language of art is indifferent to ethical categories: even horror can be mingled with ecstasy (beauty).