LTLietuvos meninės fotografijos pradžia laikytinas septintasis XX amžiaus dešimtmetis, kai fotografai mėgėjai (t. y. ne žurnalistai) surengė savo parodas Vilniuje ir Maskvoje, o 1969 metais įkūrė Lietuvos TSR fotografijos meno draugiją. Ši institucija rengė parodas, kūrybines stovyklas ir teorinius seminarus, leido katalogus. Taip ji sukūrė terpę, kurioje formavosi Lietuvos fotografijos meninis savitumas. Per 7-8 dešimtmečius lietuvių fotografai (A. Kunčius, A. Sutkus, R. Rakauskas, A. Macijauskas) sukūrė savitą meninės fotografijos stilių, kurį rusų (L. Aninskis ir A. Vartanovas) ir lietuvių kritikai sutartinai pavadino lietuvių fotografijos mokykla. Trumpai tariant, lietuvių mokykla - tai psichologizuotas socialinis reportažas, turintis lyrizmo bruožų: fotografuojami kaimo turgūs, kaimo žmonių portretai, atlaidai, veterinarijos klinikos ir t. t. Fotografija perteikdavo turinį raiškiai, „vienu sakiniu" - intelektualinis ar lyrinis turinys turėjo būti perskaitytas akimirksniu. Didelę reikšmę šiai mokyklai turėjo pasaulinių reportažo meistrų - „Magnum" grupės - akcentuotas „lemiamo momento" fiksavimas. „Teisinga" fotografija buvo kuriama ne keičiant supantį pasaulį, o tik savitai fiksuojant jo pateiktą medžiagą. Greta racionalios lietuvių fotografijos mokyklos, egzistavo ir fantastiniai V. Butyrino montažai, ir perdėm estetizuoti R. Dichavičiaus aktai [p. 163-164].
ENThis text is about aspects of postmodern photography in Lithuania. The assumption is made that postmodern art is nonreferential. This feature of photography is explained by the concepts of "plagiarism," pastiche, intertextuality, and simulation. In the first part of this work, aspects of nonreferentiality are illustrated with examples from Western photography. Then, the second part deals with Lithuanian photography: parallels to modernism and postmodernism are found and examined. The claim for postmodernism is based on an analysis of the photographs of two pioneers of Lithuanian postmodernism: Virgilijus Šonta and Saulius Paukštys.