Kaltintojai ir gynėjai nukirsdinto bei sudeginto ateisto Kazimiero Liščinskio teismo procese (1689): mikroistorinio tyrimo metmenys

LTStraipsnyje analizuojami su gyvenimu ir mirtimi, tikėjimo ir netikėjimo dalykais susiję klausimai. Šios aplinkybės netiesiogiai pažymėtos straipsnio pavadinime, kuriame yra žodžiai „nukirsdintas ir sudegintas". Mūsų laikas daug ką paneigė, bet kol kas bejėgis paneigti šias egzistencines dilemas. Tai, kas tiesiogiai susiję su gyvenimu ir mirtimi, tikėjimu ir netikėjimu netgi palyginti tolimoje, daugiau kaip 300 metų nutolusioje epochoje, matyt, nusipelno išskirtinio dėmesio. Dėl to ir šio straipsnio struktūra bus kiek neįprasta: pirmojoje dalyje aptartos analizės prielaidos, antrojoje - pateikta įvykio ir kelių jo dalyvių rekonstrukcija, trečiojoje - kai kurie apibendrinimai. Minimąjį atvejį siekiau aptarti mažiausiai iš trijų perspektyvų: 1) kaltintojų, 2) aukos ir 3) gynėjų biografijų bei pozicijų teismo procese. Šis kelių perspektyvų pasirinkimas yra vienas iš svarbiausių metodologinių principų. Istoriografiniais sumetimais daugiausia dėmesio bus skirta ne svarbiausiam herojui - juo, be jokios abejonės, visuomet išliks pats ateistas Kazimieras Liščinskis (1634-1689), o kaltintojams ir gynėjams, apie kuriuos iš esmės dar nerašyta. Iš viso teismo procese oficialias kaltintojų ir gynėjų (advokatų) funkcijas atliko keturi asmenys - LDK kaltintojas ir vicekaltintojas, du gynėjai.Man rūpėjo būtent remiantis jų gyvenimais bandyti suprasti jų pozicijas teismo procese, išsiaiškinti, kodėl vieni sutiko kaltinti, o kiti - ginti ateistą. Tai kartu ir potencialiai individualios elgsenos atvejų analizė - pavyzdžiui, jei gynėjai būtų norėję, tai lengvai būtų radę dingstį nusišalinti. Į kaltintojus ir gynėjus ikišiolinėje istoriografijoje mažiausiai kreipta dėmesio, tačiau kaip tik jų ginčo baigtis teismo procese, nepaisant jo politizavimo, buvo vienas iš svarbiausių dalykų seimui priimant kaltinam. Į kaltintojus ir gynėjus ikišiolinėje istoriografijoje mažiausiai kreipta dėmesio, tačiau kaip tik jų ginčo baigtis teismo procese, nepaisant jo politizavimo, buvo vienas iš svarbiausių dalykų seimui priimant kaltinamąjį nuosprendį. Nekalbėsiu ir apie techninį įrankį, jeigu taip galima pavadinti budelį - tą, kuris K. Liščinskiui nukirto galvą, o paskui jį sudegino [p. 17-18].

ENThis article emphasizes that when analyzing matters of belief and disbelief, life and death, the historian finds himself, theoretically and practically, in a difficult situation. When seeking answers to questions about religiosity, tolerance, legitimacy, and class structure in Lithuania in the late 17th century, one of the keys could be the trial of the atheist nobleman Kazimieras Liščinskis. This trial can be considered such an exceptional historical event that researching it properly requires a special microhistorical strategy. This article discusses the biographies of the state prosecution and defense at this trial and possible motives for their behavior. The historiographic proposition that the prosecutors were ignorant people is rejected. Their position was mostly influenced by their religious convictions, while the attorneys for the defense appealed first of all to the principle of the defendant's immunity as a nobleman.