Netiesinis raštas: skaitymo choreografijos pagrindai

LTKiekvieno skaitančio žmogaus gyvenime kartais būna momentų, kai atsivertęs kokią nors knygą, žurnalą ar interneto puslapį jis kelias valandas ar kelias minutes iškrinta iš kasdienio gyvenimo ritmo. Tai, ką pavadinome „kasdieniu gyvenimu", susideda iš daugybės kitų veiklos sričių, kurioms taip pat daugiau ar mažiau sėkmingai skiriame savo laiką. Šia prasme pats kasdienio gyvenimo ritmas yra netiesinis: mes užsiimame tai vienais, tai kitais dalykais, perkeliame dėmesį nuo vienų objektų prie kitų. Šiuo požiūriu skaitymas nėra išskirtinė žmogaus veikla: tai tik vienas iš kasdienės veiklos arealų, kuris yra vertas dėmesio jau vien dėl to, kad mes praleidžiame gana daug laiko vartydami popierinių ar elektroninių leidinių puslapius. Vartodami „skaitymo" sąvoką, turime skirti skaitymą kaip supratimo procesą ir skaitymą kaip santykį su jusliškai suvokiamais teksto elementais. Kitaip tariant, santykis su bet kokiu kūriniu gali būti charakterizuojamas ne tik supratimo-nesupratimo, bet ir juslinio suvokimo kategorijomis. Paprastai skaitytojas sutelkia dėmesį į kūrinio turinį, į tai, apie ką kalba tam tikras tekstas. Tačiau galima išskirti grupę literatūrinių kūrinių, provokuojančių skaitytoją atkreipti dėmesį į paties kūrinio struktūrą ir „persijungti" į kitokį skaitymo režimą [p. 117-118].

ENThis paper deals with the concept of nonlinearity, used by literary critics and authors themselves to define so-called interactive literature. Insofar as interactive literature is mainly oriented toward the interpretational activities of the reader, the function of nonlinear writing might be defined as provocative: it activates the reader, interrupting his usual somnambulistic motion within the text and drawing his attention to the perceptible elements of writing itself. In this context, we may speak about a specific choreography of reading, that is, the motion of our perception within "the papery Lebenswelt”.