Diplomatinis Vokietijos ir SSRS bendradarbiavimas Baltijos šalyse 1920-1940 metais

LTJau dešimtmetį egzistuoja atkurtos Baltijos valstybės, bet dar nesijaučia saugios. Demokratijos plėtra kol kas nepanaikina jėgos vyravimo tarptautiniuose santykiuose. Socialinė pažanga irgi ne visada įveikia geopolitikos diktuojamas sąlygas. O geopolitinė Baltijos šalių padėtis išlieka labai pavojinga. Didžiosios žemyninės valstybės - Rusijos - spaudimo gali neatsverti pernelyg menkas jūrinių valstybių, pirmiausia JAV suinteresuotumas Pabaltijo regionu. Daug ką gali nulemti Vokietijos pozicija, jos santykiai su Rusija ir šių šalių požiūris į Baltijos valstybes. Kad nebūtų kartojamos praeities klaidos, pravartu prisiminti ir kuo nuodugniau ištirti, koks tas požiūris buvo tarpukaryje. Diplomatinis Vokietijos ir sovietų bendradarbiavimas Baltijos šalyse iki šiol istoriografijoje, kiek man žinoma, išsamiai netyrinėtas, nors ir nėra visai nežinomas. Gausioje vokiečių istoriografijoje, nagrinėjančioje Vokietijos ir SSRS santykius, į jį jau buvo atkreiptas dėmesys. Štai Gūnteris Rosenfeldas veikale Sovietų Sąjunga ir Vokietija 1922-1933 minėjo, jog šios šalys turėjo Baltijos regione bendrų interesų, būtent, nenorėjo, kad čia susikurtų karinė sąjunga ar būtų įgyvendintas „Ostlocarno" projektas.Sovietų ir iš dalies Vokietijos požiūrį į Lenkijos ir Lietuvos konfliktą yra tyręs Jūrgenas Pagelis ir savo monografijoje ir tuo klausimu paskelbtame straipsnyje. Mūsų nagrinėjama tema šiek tiek rašė ir kai kurie kiti Vokietijos istorikai, kurie santykius su sovietais yra išnagrinėję gana išsamiai. Tačiau tiriant tarptautinių santykių istoriją iki šiol daugiausia nagrinėjami dvišaliai santykiai. Baltijos šalių santykiai atskirai su Vokietija ir atskirai su SSRS irgi yra tyrinėti. Dabar, manyčiau, būtų įdomu ir prasminga išsiaiškinti, kaip Baltijos valstybių padėtį paveikė bendra dviejų didžiųjų kaimynių politika. Šitokiu tyrimu galėtume aprėpti daugiau tarptautinės politikos elementų, daugiau jos dalyvių ir parodyti išsamesnį tarptautinių santykių istorijos vaizdą. Iškelti faktai, nors ir lokaliniai, regioniniai, gal pravers bendresnėms problemoms tirti, pavyzdžiui, atsakyti j klausimus: ar tarp Veimaro Respublikos ir Trečiojo Reicho užsienio politikos buvo cezūra, ar kontinuitetas (Kontinuitdt oder Diskontinuitdt), kodėl Baltijos šalys 1940 m. ne tik nepasipriešino okupacijai, bet ir dėl jos viešai neprotestavo? Pagrindinis šaltinis, kuriuo remsimės šiame straipsnyje, bus Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir Vokietijos archyvų medžiaga bei du didžiausi dokumentų rinkiniai: "Akten zur deutschen auswdrttigen Politik 1918-1945" ir "Dokumenty vnešnej politiki SSSR" [p. 181-182].

ENThis article shows for the first time in historical literature that between the world wars the USSR and Germany strove through a common effort and coordinated foreign policy to keep the Baltic States in their sphere of influence. Their two biggest neighbors prevented Estonia, Latvia, and Lithuania from closely cooperating among themselves and did not allow them to create either a political or a military union. They wanted the Baltic States to remain isolated and defenseless, without provisions for their security. To further this goal the USSR and Germany fomented the conflict between Lithuania and Poland and withheld international recognition of the Klaipėda region as part of Lithuania. On the basis of abundant material in Russian and German archives the author maintains that the division of the Baltic States in 1939 was not an unixpected move on the part of the USSR and Germany but rather the continuation of an already coordinated foreign policy.