Dvejopas bendrijos ryšys Alphonso Lingio filosofijoje

LTŠiuolaikinė postmodernioji mintis plėtoja filosofines temas, kurios liko „neišspręstos" moderniųjų mąstytojų. Postmodernioji filosofija gali būti išskiriama kaip tam tikra filosofijos kryptis, kritikuojanti moderniąją mintį; jos savitumas gali būti nusakomas kaip racionalių, t. y. užbaigtų, sistemų kritika. Kruopščią tokių sistemų peržiūrą pradėjo fenomenologinė filosofija. Fenomenologinės filosofijos intencionalios sąmonės doktrina atskleidė pasaulį, kurį suvokia sąmonė ir kuriame sąmonė suvokia pati save. Fenomenologinis intencionalumo principas atvėrė tokį pasaulio matymą, kuris negali galutinai ir visiems laikams atskleisti vieno tipo pasaulio struktūros. Kintant sąlygoms, kartu kinta ir ši struktūra. Todėl fenomenologo užduotis yra nuolat peržiūrėti bet kurios perspektyvos, bet kokio mąstymo atskleistas struktūras ir jų prielaidas. Lingio teorija gali būti priskiriama postmoderniajai fenomenologijai. Šiame darbe norima parodyti Lingio kaip postmodernaus mąstytojo atsiskyrimą nuo „tradicinės" fenomenologijos, konkrečiau - nuo egzistencinės fenomenologijos, dar tiksliau - nuo Martino Heideggerio teorijos. Kartu siekiama išanalizuoti Lingio teorijos idėjas, kritikuojančias „racionalias sistemas", interpretuojančias Kanto teorijoje pateiktas struktūras. Tačiau vien tokie bendri tikslai sutaptų su paties Lingio teorijos tikslais, ir beliktų bendrais bruožais atpasakoti jo mintis. O šiuo darbu norima atskleisti kritišką požiūrį į šių mąstytojų idėjas, atidžiau išanalizuoti Lingio, Kanto ir Heideggerio mintis, aptarti esmines jų pateiktas pasaulio sampratos struktūras, išryškinti tam tikrą mąstytojų požiūrių skirtingumą.Gretinant šiuos mąstytojus, analizuojama bendrijos samprata, kuri įvairiais pavidalais pasirodo Lingio, Kanto ir Heideggerio teorijose. Bendrijos sampratos struktūrą siekiama atskleisti dviem esminiais požiūriais: 1. Imperatyvo požiūriu. Čia bendrijos ryšio struktūrą lemia tam tikras „aš" ir „kito" santykių imperatyvas. Imperatyvo pobūdis analizuojamas aiškinant du pagrindinius tekstus: Kanto Praktinio proto kritiką ir Lingio Nieko bendra neturinčiųjų bendriją. 2. Santykio su „kitu" požiūriu. Vienokį ar kitokį bendrijos pobūdį lemia „aš" ir „kito" susitikimo būdai. Analizuojama šio santykio struktūra, kartu atskleidžiamas „kito" vaizdinio pobūdis, atsiveriantis konkrečiu susitikimo su „kitu" būdu. Analizuojant remiamasi dviem tekstais: Heideggerio Būtimi ir laiku ir Lingio Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. Abiem atvejais stengiamasi rasti pamatinius lygmenis, įgalinančius gretinti ar skirti minėtus mąstytojus. Siekiama atrasti bendro pobūdžio bendrijos ryšio struktūrą, kuri tam tikra dalimi atsiskleidžia kiekviename iš nagrinėjamų tekstų [p. 97-98].

ENThis paper analyses Alphonso Lingis' concept of community. It intends to reveal the types of relationships between community members and to explain the nature of the Other revealing itself in these relationships. The structure of relationships binding the community is analysed from two perspectives: 1. The imperative perspective: Lingis' understanding of the imperative as the basis for community is analysed in comparison to the Kantian categorical imperative. 2. The perspective of meeting the Other: the ways of community existence presented in Lingis' philosophy are analysed in the context of ways of being analysed in Heidegger's works. Both of these perspectives employ two levels, formal and aesthetic, which reveal the essentially twofold structure of community existence in the works of Lingis, Heidegger and Kant. Even if these philosophers find a similar basic structure underlying the operation of community, each of them uses his own peculiar way of analysis and gives priority to different possibilities of way of being in a community. Lingis' understanding of community and the Other builds on the ideas present in the works of Kant and Heidegger. However, Lingis strongly reinforces the aesthetic dimension as a way of meeting the Other and reveals a broader horizon of the ways of being in a community.