Intelektualinio elito vaidmens pokyčiai Lietuvos dailėje

LTSovietiniais laikais „laisvomis" laikytos inteligentų grupės - teatralai, muzikai, rašytojai ir dailininkai - pokomunistinėje visuomenėje ne tik sumažėjo, bet ir prarado savo anksčiau turėtą tapatumą. Ieškodamos pragyvenimo šaltinių, šios inteligentų grupės griebėsi kitų profesijų. Kūrybines vertybes pamažu ėmė gožti ekonominiai išskaičiavimai, ideologizuotą nacionalinę kultūrą - pramoginė masinė, dažnai importuota ir tautiškai neutrali. Kartu labai sustiprėjo instrumentinis racionalumas, bendrą humanitarinę erudiciją pakeičiantis specializuotais profesiniais įgūdžiais, abstraktų žinojimą verčiantis matuoti praktine nauda. Pokomunistiniu laikotarpiu pastebimai išaugo socialinis inteligentijos mobilumas (ypač profesine prasme): būdama labiausiai išsilavinusi socialinė grupė, inteligentija palyginti nesunkiai sugebėjo „prisidurti" iš kitų darbų ar pakeisti profesiją. Tik nedidelė buvusių inteligentų dalis liko intelektualais - žmonėmis, pragyvenančiais tik iš kūrybinio intelektualinio darbo [p. 74-75].

ENLithuanian artists found themselvesin a new situation after the collapse of Communism. We notice that they often explain their creative work with the help of postmodernist categories, as is revealed in their statements about artistic creation. An understanding of the distinctive role of the artist-intellectual loses its significance. More and more often, artists acknowledge their interest in the commercial success of their activity. Today, an artist is already understood to be an intellectual who acts according to the conditions of the market and fulfills the role of social critic.