Siurrealizmas septintojo-dešimtojo dešimtmečių lietuvių dailėje

LTVakarų Europos meno tradicijoje istorinė siurrealizmo kryptis priskiriama tarpukario laikotarpiui. Jai priklauso išpopuliarėjęs prancūzų rašytojo Bretono 1924 metais įkurtas meninis intelektualų sąjūdis, kurį veikė psichoanalitinė Freudo teorija bei nekonvencionalus dadaistinis meninis mąstymas. Prasidėjęs kaip pastangos atnaujinti literatūrinį rašymą (Apollinaire'as 1917 m. savo dramą "Teiresijo krūtys" pavadino siurrealistine), gana greitai siurrealistinis sąjūdis palietė kone visas vizualiojo meno sritis - dailę (Ernstas, Massonas, Magritte'as, Dali), teatrą (Jarry, Rousselas, Cocteau), kinematografiją (Bunuelis), naujai aptardamas meno kūrinio esmės ir meninės kokybės problematiką, o meninės realybės kūrimo strategijas siedamas su pasąmoninės transcendencijos perteikimu bei tam adekvačios kalbos paieškomis. Tuo tarpu lietuvių tarpukario kultūra, nors siekianti modernumo, reaguojanti į europines madas, skelbianti įvairias meno atnaujinimo programas, vis dėlto, atrodo, nėra susijusi su siurrealizmo estetikos refleksijomis: moderniųjų tarpukario Lietuvos menininkų pretenzijos į novatorišką poetiką neatsiejamos nuo siekio stilizuoti tradicinius ikimodernistinius ir tautinius elementus. Kiek plačiau išsiskleidusi avangardinės literatūros eksperimentuose - nerišlioje Tarulio poezijoje, Žlabio-Zengės, Morkūno, Šemerio poezijoje - siurrealizmo poetika, atpažįstama iš automatinės, iš sintaksės ir gramatikos varžtų besivaduojančios kalbos strategijų, vis dėlto yra glaudžiai susijusi su kaimiško šiurkštumo ir „liaudiško stačiokiškumo" idealais, tarsi niveliuojančiais siurrealizmo estetikai labai svarbų intelektualumo aspektą.Nepriklausomos Lietuvos kultūroje, stipriai veikiamoje valstietiškojo mentaliteto formų, aktyviai eksplikuojančioje tautinio meno imperatyvus, tarsi nebuvo pakankamos terpės reikštis ekscentriško, rafinuoto intelektualumo požymiams, atitinkantiems siurrealizmo kriterijus. Siurrealizmo estetika, artimai susijusi su bohemiškosios miesto kultūros tradicija ir romantizmo tipologijai priklausančiomis genialumo manifestacijomis, tarsi neatitiko tarpukario Lietuvoje formuojamos glaudaus visuomenės ir žmogaus santykio paradigmos. Kavolis, kalbėdamas apie įstrigusį išsilaisvinimą nepriklausomoje Lietuvoje, teigia, kad čia „vyko ne žmogaus laisvėjimo, o visuomenės kalkėjimo, stabarėjimo procesas", kad „savosios visuomenės reikalavimai miesto inteligentiją glaudžiau supo", ir sunku buvo „išlikti nepriklausomam nuo visuomenės skverblumo į žmogų". Nekonformistinės pozicijos paraiškos tarpukario Lietuvoje - „Keturių vėjų", „Trečio fronto" literatūrinės grupės, Vilkolakio teatro sambūris, moderniųjų dailininkų „Ars" grupuotė - yra glaudžiai susijusios su gaivališkųjų etninės tradicijos elementų aktualizacija, o ne su siurrealizmo estetikai adekvačia intelektualia savistaba ir pasąmoninio turinio vizualizacijos tikslu. Tuo tarpu pokarinės Lietuvos menui primesta politinio lozunginio kalbėjimo privalomybė, septintojo dešimtmečio pradžioje inspiravusi pusiau pogrindinės kultūros formavimąsi - individualios saviraiškosieškančių menininkų pusiau slaptus renginius butuose, dirbtuvėse, ne visai legaliose parodose, - tarsi sudarė palankesnes sąlygas siurrealizmo estetikos skelbiamai ironiškai, distancinei savirefleksijai.Siurrealistinis sapno logikos principas pokarinės Lietuvos kultūroje tapo adekvačia iškreiptos, alogiškos tikrovės išraiška ir formavo intelektualinę meno orientaciją į iracionalumo, pasąmonės tamsos, užslėptų instinktų, kankinančių kompleksų ir fobijų perteikimo poetiką. Septintajame dešimtmetyje ir vėliau debiutavusių dailininkų - Antanavičiaus, Kisarausko, Skudučio, Mykolaitytės, Saukos, Gražio, Natalevičiaus ir kt. - kūryba priskiriama meno deidealizacijos tendencijoms: kurdama iškreiptų formų pasaulį, derindama logiškai nesusiejamus elementus, ši dailė, susiliesdama su siurrealizmo estetika, iracionalių pavidalų kalbą susieja su pasąmonės reikšmių eksplikacijomis [p. 66-67].

ENThis essay concerns the expression of surrealistic poetics in Lithuanian painting from 1960 to 2000 in the works of V. Antanavičius, H. Natalevičius, Š. Sauka, J. Mykolaitytė, and others closely connected with the modernistic aspirations of underground circles in Soviet culture. After discussing the relations between Lithuanian artistic tradition and surrealistic logic, the author presents this theme according to the structure motive - artistic atmosphere - meanings. The level of motive is discussed as a continual effort of transformation and nonstability corresponding to a surrealistic idea about mystery and fear. The level of artistic atmosphere is determined to be dream-logic because of a strange, shocking, and unfamiliar relationship between objects. The meanings of surrealistic Lithuanian painting from I960 to 2000 are concerned with an expression of the subconscious, instinct, and desires revealing themselves in the areas of the erotic and death.