Miestas ir tekstas: Vilniaus erdvės XX a. antrosios pusės lietuvių literatūroje ir poetinėje kino dokumentikoje
LTDisertacijoje remiantis geokritikos ir miesto studijų intermedialiu lyginamuoju požiūriu tiriamos Vilniaus reprezentacijos XX a. antrosios pusės lietuvių literatūros stambiosios prozos kūriniuose ir poetinėje dokumentikoje. Analizės fokuse – miesto ir jo tekstų santykis bei miesto poveikis kūrinių struktūrai ir pasakojimui. Tiriama medžiaga – trijų laikmečių skirtingų medijų tekstai. Pirma gilinamasi į ankstyvojo sovietmečio Vilniaus vaizdavimą literatūroje ir poetinėje dokumentikoje: Mykolo Sluckio romano Adomo obuolys (1966) bei Jono Avyžiaus romano Chameleono spalvos (1979) Vilniaus reprezentacijos lyginamos su Almanto Grikevičiaus dokumentine juosta Laikas eina per miestą (1966) bei Roberto Verbos filmu Senis ir žemė (1968). Antroji tyrimo dalis skirta sovietmečio pabaigai, ypač Užupį vaizduojantiems tekstams: Jurgio Kunčino romanas Tūla (1993), Leonardo Gutausko romanas Vilko dantų karoliai (I d. 1990) miesto erdvės reprezentacijos aspektu lyginami su Arūno Matelio filmu Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį (1990). Trečiasis skyrius susitelkia ties sovietmečio pabaigos ir nepriklausomybės pradžios Vilniaus tekstais: Ričardo Gavelio romanų Jauno žmogaus memuarai (1989), Vilniaus pokeris (1989) ir Paskutinioji žemės žmonių karta (1995) miesto vaizdiniai ir temos gretinami su Vilniaus fragmentais Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filme Iliuzijos (1993). Pasirinkta teorinė ir metodologinė prieiga leidžia atskleisti miesto poveikį tekstų sąrangai ir turiniui bei palyginti, kaip su laiku kinta miesto vaizdavimo strategijos tiek literatūroje, tiek poetinėje dokumentikoje. Reikšminiai žodžiai: geokritika; Vilniaus reprezentacijos; trečioji erdvė.
ENThe thesis uses geocriticism and urban studies tools to analyse, from an intermedial comparative point of view, how Vilnius is represented in the works of prose and poetic documentaries of the second half of the 20th century. The research focuses on the relationship between the city and its texts and the impact of the city on the narratives. The analysed corpus consists of texts from different media from three periods. Firstly, how Vilnius was depicted in literature and cinema in the early Soviet era: Mykolas Sluckis Adomo Abuolys (1966), Jonas Avyžius Chameleono spalvos (1979), compared with Almantas Grikevičius Laikas eina per miestą (1966), and Robertas Verba Sneis ir žemė (1968). The next chapter studies Soviet-era texts with a particular focus on representations of Užupis: Tūla (1993) by Jurgis Kunčinas, Vilko dantų karoliai (1990) by Leonardas Gutauskas, compared with Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį by Arūnas Matelis (1990). The last part focuses on the material from the end of the Soviet era and the dawn of independence: Ričardas Gavelis Jauno žmogaus memuarai (1989), Vilniaus pokeris (1989) and Paskutinioji žemės monių karta (1995) juxtaposed with the images of Vilnius in the film Iliuzijos (1993) by Diana and Kornelijus Matuzevičius family. The methodological approach adopted in analysis allows to reveal the extent to which the city influences the texts in terms of structure and content and to compare how the strategies of representing the city have changed over time. Keywords: geocriticism; representations of Vilnius; third space.
