The Admissibility of evidence in international commercial arbitration

LTPagrindinis disertacijos tikslas – atskleisti, išanalizuoti ir kritiškai įvertinti įrodymų leistinumo status quo tarptautiniame komerciniame arbitraže. Įrodymų leistinumo status quo galima apibūdinti trimis plačiai paplitusiais požiūriais: 1) įrodymų leistinumas tarptautinio komercinio arbitražo procese vaidina nereikšmingą vaidmenį; 2) arbitražo teismai yra linkę laikytis liberalaus požiūrio į įrodymų leistinumo taisyklių taikymą. Kitaip tariant, arbitrai priima beveik visus šalių pateiktus įrodymus; 3) jeigu šalys nesusitaria kitaip, sprendimas dėl įrodymų leistinumo paliekamas plačiai arbitražo teismų diskrecijai. Disertacijoje ne tik atskleidžiami ir įvertinami šie trys požiūriai, bet ir nustatomi esminiai jų trūkumai bei siūlomi konkretūs būdai, kaip būtų galima pagerinti įrodymų leistinumo taisyklių reglamentavimą ir taikymą tarptautiniame komerciniame arbitraže.

ENThe main aim of the thesis is to reveal, analyse and critically evaluate the status quo of admissibility of evidence in international commercial arbitration. The status quo can be characterised by three widely held opinions: 1) the admissibility of evidence plays a minor role in international commercial arbitration proceedings; 2) arbitral tribunals tend to take a liberal approach towards the application of the admissibility rules. In other words, arbitrators admit almost any evidence submitted by the parties; 3) in the absence of an agreement to the contrary by the parties, the admissibility of evidence is left to the broad discretion of arbitral tribunals. The dissertation not only reveals and evaluates these three approaches, but also identifies their fundamental shortcomings and proposes specific ways in which the status quo of admissibility of evidence in international commercial arbitration could be improved.