LTNepriklausomybę, vieną iš tautos išlikimo sąlygų, lietuvių tauta 1940 m. vasarą prarado. Šalis buvo okupuota, vėliau - prijungta prie stipresnio kaimyno - TSRS. Valstybės žlugimas skatino priešintis, ieškoti būdų ją atkurti. Deja, tokių vilčių nebuvo daug: a) vieni tikėjosi, jog okupuotų šalių nelaimėje nepaliks Vakarų demokratijos, visų pirma Anglija (iš tokių galima būtų paminėti Stasį Lozoraitį, Edvardą Turauską, bet jų buvo mažuma); b) kiti reiškė viltį, jog greit kils karas tarp Vokietijos bei TSRS ir Lietuva, pasinaudodama tuo, galės atkurti savo Nepriklausomybę. Tokio mąstymo ryškiausiu atstovu galėtume laikyti Kazį Škirpą. Jis, beje, skirtingai nuo proangliškos orientacijos skelbėjų, susilaukė gausaus pasekėjų būrio. Tačiau šiandien, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, sunku suprasti buvusių Lietuvos diplomatų viltis. Juk iki tol Vakarų demokratijos puikiai demonstravo susitaikėlišką politiką, o nacistinės Vokietijos siekiai neturėjo nieko bendra su atskirų tautų suvereniteto iliuzijomis [p. 78].